Europos valdžios svertai – į technokratų rankas

„Ita­li­jai rei­kia re­for­mų, o ne rin­ki­mų” – tai Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) pre­zi­den­to Her­ma­no van Rom­puy žo­džiai iš ofi­cia­lios jo kal­bos, nu­skam­bė­ju­sios lap­kri­čio vi­du­ry­je Eu­ro­pos uni­ver­si­te­to ins­ti­tu­te Flo­ren­ci­jo­je.

Ita­li­jos Se­na­tas jau bu­vo pa­tvir­ti­nęs re­for­mų pa­ke­tą, ta­čiau da­lis S.Ber­lus­co­nio val­dan­čio­sios par­ti­jos ir jos ko­a­li­ci­jos są­jun­gi­nin­kė Šiau­rės ly­ga pa­siū­lė ge­riau su­reng­ti ne­ei­li­nius rin­ki­mus, nei leis­ti tech­no­kratų vy­riau­sy­bei do­ro­tis su kri­ze. At­ro­do, kad po­pu­liz­mas da­lį Pie­tų Eu­ro­pos įklam­pi­no į sko­lų kri­zę, ku­ri gra­si­na net vi­sos ES zo­nos su­by­rė­ji­mu, to­dėl Grai­ki­jo­je ir Ita­li­jo­je po­li­ti­kai grie­bė­si pas­ku­ti­nio šiau­do – pro­fe­sio­na­lų pa­gal­bos.

Iš­skir­ti­nės ap­lin­ky­bės ra­gi­na veik­ti grei­tai ir vie­nin­gai. Ne­be­svar­bu, už ką bal­suo­si, ar už kai­rę, ar už de­ši­nę, vis tiek „gau­si tau­py­mą“. Ar iš tik­rų­jų tech­no­kratai, kaip tik­ri pro­fe­sio­na­lai, su­tvar­kys vy­riau­sy­bių sko­las, o kri­zei pa­si­bai­gus vėl už­leis vie­tą po­li­ti­kams? Bet ar tik­rai taip bus? Pa­sau­lio spau­da ko­men­tuo­ja, kad šian­dien vi­sų par­ti­jų po­pu­lia­riau­siu rin­ki­mų šū­kiu ta­po tau­py­mas ir ne­be­li­ko par­ti­jų, siū­lan­čių al­ter­na­ty­vą tech­no­kratinėms an­ti­kri­zi­nėms prie­mo­nėms.

Is­pa­ni­ja ne­nu­ra­mi­no rin­kų

Sek­ma­die­nį Is­pa­ni­ja ta­rė sa­vo žo­dį par­la­men­to rin­ki­muo­se ir, ati­da­vu­si 45 proc. bal­sų už cen­tro de­ši­nės Liau­dies par­ti­ją (PP), nič­nie­ko ne­nu­ste­bi­no. Kon­ser­va­ty­vių pa­žiū­rų Mad­ri­do dien­raš­tis El Mundo ra­šo, kad PP ly­de­riui Ma­ria­no Ra­joy yra duo­ta be­pre­ce­den­tė ga­lia, ko­kios ne­tu­rė­jo nie­kas per vi­są de­mo­kra­tiškos Is­pa­ni­jos is­to­ri­ją. PP ga­vo ne tik 186 vie­tas Že­muo­siuo­se par­la­men­to rū­muo­se, bet ir nuo šiol val­dys be­veik vi­sus au­to­no­mi­nius re­gio­nus bei dau­gu­mą vie­tos sa­vi­val­dy­bių. Ki­to­mis są­ly­go­mis to­kia ga­lios kon­cen­tra­ci­ja bū­tų lai­ko­ma pa­vo­jin­ga, ta­čiau per da­bar­ti­nę kri­zę vy­riau­sy­bei tu­ri bū­ti at­riš­tos ran­kos im­tis svar­bių spren­di­mų, ma­no El Mundo. PP ly­de­ris pri­va­lės im­tis ne­po­pu­lia­rių prie­mo­nių ir vi­są lai­ką ne­pa­mirš­ti, kad jo po­li­ti­nis ka­pi­ta­las iš­ga­ruos kaip dū­mas dėl skau­džių re­for­mų. So­cia­lis­tų par­ti­ja (PSOE) rin­ki­muo­se bu­vo skau­džiai nu­baus­ta, o jos po­pu­lia­ru­mas šiuo me­tu yra re­kor­diš­kai že­mas. Tai aki­vaiz­dus at­sa­kas į pras­tą José Lui­so Rodrigu­e­zo Za­pa­te­ro val­dy­mą eko­no­mi­nio sun­kme­čio lai­ko­tar­piu. Aukš­tas rin­kė­jų ak­ty­vu­mas (rin­ki­muo­se da­ly­va­vo net 71 proc. rin­ki­mų tei­sę tu­rin­čių pi­lie­čių) vi­suo­ti­nio nu­si­vy­li­mo po­li­ti­kais ir ins­ti­tu­ci­jo­mis lai­ko­tar­piu ro­do, kad žmo­nės dar ti­ki de­mo­kra­tija ir ne­ga­lės skųs­tis, kad yra ne­at­sto­vau­ja­mi.

Wall Street Journal in­ter­ne­to por­ta­las ko­men­tuo­ja, kad len­kai, nors ir nie­kie­no ne­ver­čia­mi, pa­tys ima­si verž­tis dir­žus ir so­li­da­ri­zuo­tis su kri­zės kre­čia­ma Eu­ro­pa. Pra­ėju­sį penk­ta­die­nį Len­ki­jos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Do­nal­das Tus­kas ga­vo par­la­men­to pa­lai­ky­mą im­tis prie­mo­nių, kad Len­ki­ja iš­lik­tų kon­ku­ren­cin­ga re­for­muo­jant pen­si­jų sis­te­mą ir ke­liant mo­kes­čius. Nors ti­ki­ma­si, kad me­tų pa­bai­go­je Len­ki­jos vie­šo­ji sko­la sieks apie 54 proc. ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to (ku­ris yra daug ma­žes­nis nei ES vi­dur­kis), ta­čiau D.Tus­kas sie­kia aiš­kiai pa­ro­dy­ti sa­vo ke­ti­ni­mus ri­bo­ti vals­ty­bės iš­lai­das. Prem­je­ras pa­tvir­ti­no sa­vo žo­džius, kad, jei tik­rai pri­si­reiks, de­rė­sis net su Va­ti­ka­nu, jog ka­ta­li­kų ku­ni­gai bū­tų įjung­ti į ben­drą pen­si­jų sis­te­mą. Pa­sak D.Tus­ko, jei Len­ki­ja su­ge­bės su­tvir­tin­ti sa­vo fi­nan­si­nę pa­dė­tį, tai pa­di­din­tų ša­lies di­plo­ma­ti­nį svo­rį ES. Tai leis Len­ki­jai „vie­toj bu­vi­mo tik val­gia­raš­čiu pa­ga­liau at­si­sės­ti prie ES sta­lo”. 

Pa­gun­da ieš­ko­ti kal­tų

Tuo me­tu, kai pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį Ita­li­jos Se­na­tas pri­saik­di­no nau­ją mi­nist­rą pir­mi­nin­ką Ma­rio Mon­ti ir jo eks­per­ti­nį ka­bi­ne­tą, ko­men­tuo­ja Tu­ri­no li­be­ra­lių pa­žiū­rų dien­raš­tis La Stampa, tūks­tan­čiai de­monst­ran­tų iš­ėjo į gat­ves reikš­da­mi ne­pa­si­ten­ki­ni­mą „ban­ki­nin­kų vy­riau­sy­be“. Ta­čiau, anot dien­raš­čio, kri­ti­ka čia yra vi­sai ne vie­toj, nes, kai ty­ko di­de­lis pa­vo­jus, ky­la pa­gun­da ieš­ko­ti kal­tų. Dar vi­sai ne­se­niai dau­gu­ma ap­žval­gi­nin­kų de­mo­ni­za­vo po­li­ti­kų kas­tą ir ban­dė jai pri­kli­juo­ti kal­tų­jų eti­ke­tę. Da­bar, pa­si­ro­do, pro­tes­tai jau nu­kreip­ti prieš vi­są eli­tą. Tai tik­rai tu­rė­tų pa­guos­ti po­li­ti­kus, nes, pa­si­da­li­jus siel­var­tu, jis per­pus su­ma­žė­ja. Svar­bu pa­brėž­ti, kad Ita­li­jos ban­kų ne­rei­kė­tų la­bai smerk­ti, o Cen­tri­nis ban­kas iš vi­so nie­kuo ne­nu­si­dė­jo. Net­gi at­virkš­čiai, jis sten­gė­si su­tram­dy­ti di­dė­jan­čią Ita­li­jos sko­lą. Bet koks skir­tu­mas, jei svar­biau­sias tiks­las – tie­siog kaž­ką už­si­pul­ti ir ap­kal­tin­ti? Ar tik už nau­jų de­monst­ra­ci­jų ne­sty­ro Šiau­rės ly­gos, ku­ri ne­ti­kė­tai at­si­dū­rė opo­zi­ci­jo­je, au­sys? Ra­di­ka­li de­ši­nė taip pat yra su­in­te­re­suo­ta kurs­ty­ti vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, nes jai rei­kia su­si­kur­ti nau­ją prie­šą, kai ak­ty­vio­jo­je po­li­ti­ko­je ne­be­li­ko Sil­vio Ber­lus­co­ni.