Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gruzijos gynybos ministras I.Alasanija: mes neprašome kitų kovoti mūsų kovą

Gruzijos gynybos ministras Iraklis Alasanija
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Gruzijos gynybos ministras Iraklis Alasanija
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Interviu LRT televizijai Gruzijos gynybos ministras Iraklis Alasanija teigia, kad, jei tarptautinė bendruomenė būtų ryžtingiau reagavusi į Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais, Ukrainos karas nebūtų įvykęs. Tuo pat metu politikas pažymi, kad šalies kariuomenė – kaip reikiant sustiprėjusi, o gruzinų tauta ja pasitiki labiausiai.

Gruzinams tiesiog reikia įrankių savo laisvei ginti

„Dauguma, sakyčiau 99 proc., Gruzijos kariuomenės vadų yra Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Baltijos šalių, kitų Europos valstybių karo mokyklų absolventai. Jais pasitikiu, nes šie žmonės turi ne tik išsilavinimą, bet ir kovinės patirties Irake, Afganistane, dalis vadų turi patirties ir iš ankstyvojo 10-ojo dešimtmečio karo su Rusijos okupantais“, – teigia  Gruzijos gynybos ministras.

Jo žodžiais, Gruzija kuria labai profesionalią armiją, 2017-aisiais jos kariuomenėje nebeliks šauktinių. Taip pat kuriama rezervo sistema, daug padeda Baltijos šalys. Svarbiausias pokytis, anot pašnekovo, kad Gruzijos kariams didžiulį dėmesį skiria reformas vykdanti vyriausybė.

Dauguma, sakyčiau 99 proc., Gruzijos kariuomenės vadų yra Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Baltijos šalių, kitų Europos valstybių karo mokyklų absolventai.

„Dabar jie turi pakankamus atlyginimus, infrastruktūrą treniruotis ir tenkinančias gyvenimo sąlygas. O svarbiausia, kad juos vertina visuomenė. Gruzijos kariuomenė yra valstybinė institucija, kuria visuomenė pasitiki labiausiai.  Žmonės pasitiki armija ir mato ją kaip nacionalinių interesų gynėją“, – sako gynybos ministras.

Jis yra įsitikinęs, kad, turint omeny šiuos faktus ir išmoktas pamokas per ankstesnes kovas su Rusija, Gruzija šiandien yra apginama. 

„Aiškinu tai mūsų sąjungininkams – Rusija Gruzijos teritorijoje neturi žymios rusakalbės mažumos, kuri galėtų sabotuoti Gruzijos interesus. Žinome savo teritoriją, mūsų kariai labai gerai pažįsta savo šalį ir per susitikimus su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO kartoju, kad mes neprašome kitų kovoti mūsų kovą. Mums tiesiog reikia įrankių savo laisvei ginti. Būtent to link ir einame“, – pabrėžia Iraklis Alasanija.

Narystės NATO datos dar negirdi, tačiau sulaukia dėmesio

Įrankių Gruzija po truputį gauna. NATO viršūnių susitikime Velse per atidarymą į salę įnešta ir Gruzijos vėliava.  

Narystės datos gruzinai dar negirdi, tačiau Gruzija – šalis, kuri iš ne NATO narių daugiausia karių Aljanso misijoms siunčia į Afganistaną, – už pastangas Velse įvertinama. Gruzijai pažadėta, kad NATO nare ji kada nors tikrai taps, šaliai žadamas visas paketas priemonių gynybos sistemai stiprinti, o iš karto po Aljanso viršūnių susitikimo Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Chuckas Hagelis taip pat nuvyko ne kur kitur, o į Tbilisį – diplomatinis ženklas, kurio Valstijos Gruzijai nerodė nuo 2003-ųjų rožinės revoliucijos.

JAV pareigūnas kalba apie naują mokymų centrą Gruzijos kariuomenei, didesnes dalybas žvalgybos informacija ir daugiau bendrų pratybų.

Toks dėmesys Gruzijai – ne be pagrindo. Tbilisis ne kartą kartojo, kad šiandienos agresija Ukrainoje – tiesiog per silpnos Vakarų reakcijos į 2008-uosius Gruzijoje padarinys.

„Manau, kad permąstoma klaidinga prielaida, jog Putino politiką galima kažkaip padaryti labiau vakarietiška ar padėti Rusijai demokratizuotis taip, kaip norėtų Vakarai“, – savo nuomonę išsako I.Alasanija.

Putino politika: dializės – 100 km per kalnus

Putino politika okupuotose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje – visiška militarizacija. Vadinamojo pasienio kontrolė patikėta Rusijos saugumui – FSB. Osetija, kuri baigiama spygliuota viela atitverti nuo Gruzijos, paversta viena didele karine baze – iš 20 tūkst. čia likusių gyventi žmonių bent pusė yra Rusijos kariškiai ir jų šeimos.

Žmonės kartais atvyksta sirgdami net keliomis ligomis, uždelsę. Jiems svarbiausia pasiekti Gruzijos teritoriją, nes čia gauna nemokamą socialinį draudimą ir sveikatos paslaugas.

Abchazijoje – bent 7 didžiulės Rusijos karinės bazės palei okupacinę liniją, kai kur tiesiog už kelių žingsnių nuo neokupuotos Gruzijos teritorijos.

Viskas kariuomenei, nieko civiliams – Zugdidžio – didžiausio Gruzijos miesto netoli Abchazijos sienos ligoninės gydytojas pasakoja, kad net dėl inkstų dializės ir abchazai, ir gruzinai priversti net iš Suchumio rajono keliauti į gruzinišką ligoninę, o tai – per 100 km kalnais ir nebūtinai legaliomis perėjomis.

„Žmonės kartais atvyksta sirgdami net keliomis ligomis, uždelsę. Jiems svarbiausia pasiekti Gruzijos teritoriją, nes čia gauna nemokamą socialinį draudimą ir sveikatos paslaugas“, – pabrėžia gydytojas. 

Panašus į Ukrainos scenarijus su „turistų“ antplūdžiu

1992-ųjų vasarą Abchazijoje, kaip ir šįkart Ukrainoje, nežinia kodėl staiga panoro turistauti didžiulis kiekis Rusijos specialiųjų tarnybų personalo. Gruzijos pajėgos, iš pradžių sėkmingai puolusios separatistus, netrukus patyrė pralaimėjimą prie abchazų prisijungus Rusijos kazokams, čečėnams, bei Abchazijoje esančiai Rusijos karinei technikai.

Jungtinės Tautos inicijavo paliaubas, Rusija jas garantavo, tačiau gruzinams ėmus vykdyti paliaubų sutartį ir iš Suchumio traukti savo ginkluotąsias pajėgas, miestą šturmavo abchazų kovotojai, atvykėliai iš rusiško Šiaurės Kaukazo ir Rusijos kariai. Per pusdienį Suchumis krito, o gruzinai iš Abchazijos buvo tiesiog išvalyti.

Žuvo dešimtys tūkstančių, nemažai pakeliui į Gruziją, į kurią 200 tūkst. Abchazijos gruzinų keliavo pėsčiomis, Rusijos karinei technikai apšaudant civilius pabėgėlių lėktuvus ir laivus, Rusijos kazokams masiškai prievartaujant gruzinų moteris ir mergaites.

Istorija vis pasikartoja?

Šiandieninis Gruzijos gynybos ministras tuomet vos dvidešimties pirmajame Abchazijos kare prarado tėvą, Gruzijos ginkluotųjų pajėgų pulkininką, atsisakiusį bėgti iš apsupto Suchumio ir sušaudytą kartu su visa tuometine Tbilisiui lojalia Abchazijos vyriausybe.

Šiandieninis Gruzijos gynybos ministras tuomet vos dvidešimties pirmajame Abchazijos kare prarado tėvą, Gruzijos ginkluotųjų pajėgų pulkininką, atsisakiusį bėgti iš apsupto Suchumio ir sušaudytą.

„1992–1993-iaisiais Rusija čia vykdė tokias pat operacijas, kaip dabar vykdo Rytų Ukrainoje. Turėjo instruktorius, žvalgybos pareigūnus, specialiąsias pajėgas, kurios koordinavo ir vadovavo ginkluotiems separatistų kovotojams Šiaurės Kaukaze tuo metu. Tad taktikos prasme rusų strategija daug nepasikeitė“, – pastebi I.Alasanija.

Jis sako, kad abchazai – gruzinų broliai, ir buvo padaryta tragiška klaida abiejose pusėse 1990-iaisiais, todėl kaltę reikia pasidalyti.

„Mes buvome įvilioti į Rusijos mums suplanuotą provokaciją. Šiandien visi suvokia, kad jokio karinio sprendimo visam tam nėra, ir manau, kad per žmogiškus santykius, prekybą, kuriamus ekonominius santykius po 7–10-ties metų abchazai ir osetinai supras, kad kartu su Gruzija Europoje jų identitetas bus užtikrinamas žymiai labiau, nei liekant okupuotiems Rusijos“, – dėsto Gruzijos gynybos ministras.

Jis sako būtent tokią ateitį matąs ir esantis tikras, kad taip nutiks bei priduria, kad šiandien galime aiškiai pasakyti, jog, jei tarptautinė bendruomenė būtų ryžtingiau reagavusi į Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais, Ukrainos karas nebūtų įvykęs.

„Tačiau Europoje dabar iš dalies pergalvojamos klaidos, nesupratimas, netikslūs paskaičiavimai – toks gyvenimas. Tad tikiuosi, kad šįkart bus pasielgta teisingai“, – optimistiškai pokalbį baigia I.Alasanija.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min