Pagal vėliausią Europos Komisijos (EK) parengtą ataskaitą, kurioje remiamasi Haičio vyriausybės pateiktais duomenimis, per tragediją žuvusių aukų skaičius siekia 200 tūkst., iš jų jau rasta ir į masines kapvietes išvežta maždaug 70 tūkst. kūnų. Keliolika kilometrų nuo sugriuvusios sostinės Port o Prenso matyti viena naujausių kapviečių: stačiakampė šešių metro gylio ir 30 metrų ilgio duobė. Čia gula šimtai kūnų: niekas jų neskaičiuoja, nefotografuoja, nemėgina atpažinti. Anksčiau neturtingiems salos gyventojams laidotuvių ritualas buvo šventas; sakoma, kad savo kapui haitietis išleisdavo daugiau nei savo namui. Dabar iš Haičio gyventojų atimta net galimybė atpažinti ir palaidoti artimuosius.
Likę gyvi žmonės skundžiasi pagalbos trūkumu. Pagrindinis šalies oro uostas Port o Prensas nespėja priimti užsienio atstovų. Nors pastarosiomis dienomis maisto, vandens ir kitos atsargos jau tiekiamos kur kas sklandžiau, šimtai nukentėjusiųjų nekantriai laukia ištiestos pagalbos rankos. Be pertraukų dirbantys chirurgai reikalauja anestetikų, skalpelių ir pjūklų galūnėms pjauti. Per kelias dienas jie jau amputavo nesuskaičiuojamą kiekį rankų ir kojų. Laiku negavę pagalbos daugybė sunkiai sužeistųjų tapo infekcijų aukomis. EK duomenimis, sužeista 250 tūkst. žmonių, dar 1,5 mln. liko benamiai.
Išgyvenusieji miniomis bėga iš sostinės, tikėdamiesi kaimo vietovėse ne tik ramybės, bet ir vandens bei maisto. Iš miesto ir atgal nuolat zuja automobiliai bei sunkvežimiai. Jų savininkai iš nukentėjusiųjų nesidrovi už kelionę plėšti sumų, siekiančių vidutiniškai trijų dienų darbo užmokestį.
Specialistai net nedrįsta skaičiuoti, kiek vaikų liko našlaičiais, kiek jų be priežiūros klajoja gatvėmis. Dar prieš žemės drebėjimą, Jungtinių Tautų vaikų fondo duomenimis, vienoje neturtingiausių pasaulio valstybių 380 tūkst. vaikų jau gyveno našlaičių namuose. Vieni savo tėvus prarado per nuolat salą užgriūvančias gamtos katastrofas, kitus tėvai paliko bėgdami iš kivirčų nualintos tėvynės. Jungtinės Tautos steigia misiją, kuri saugotų vaikus nuo pagrobėjų, prekybos žmonėmis ar seksualinio išnaudojimo.
Nusikaltimų skaičius Haičio gatvėse auga. Daktarai gydo ne tik lūžusius kaulus, bet ir šautines žaizdas. Apsiginklavę mečetėmis vietiniai buriasi į brigadas, naktį kovojančias su sostinėje siaučiančiais nusikaltėliais. „Jei nenužudysite nusikaltėlių, jie sugrįš“, – per garsiakalbį perimti į savo rankas teisingumą vietinius ragina policijos pareigūnas.
Niekada per daug nepasikliovę vyriausybe, Haičio gyventojai to nedaro ir dabar. Per septynias dienas po tragedijos valstybės galva Rene Prevalis dažniau kreipėsi į tarptautinę bendruomenę nei į savo tautos žmones. Likimo valiai palikti haitiečiai svarsto, ar jie vis dar turi vyriausybę.
