„Dabar mes nebeturime po kiekvieno apšaudymo pabėgti, nes vyrukai išmoko kaip bėgti ir greitai pasislėpti“, – sako Denysas Šolomas, kuris šiuo metu yra kariniame dalinyje, esančiame Donecko srityje, Debalceve.
Kai jis sulaukia pagalbos skambučio, apsivelka neperšaunamą liemenę, užsideda šalmą, pasiima į rankas kalašnikovą ir šoka į sovietinio stiliaus greitosios pagalbos automobilį bei skuodžia prie fronto linijos.
Visa tai, ką jam tenka dėvėti, apsunkina pirmosios pagalbos suteikimą sužeistiems kariams. Tačiau kadangi gydytojai tapo vienu iš pagrindinių taikinių šalies rytuose, jie jau išmoko būti kovotojais Ukrainos rytuose.
D.Šolomas, kuris anksčiau dirbo gydytoju Kijeve, prieš tai, kai buvo pašauktas į armiją, sako, kad jo darbas šiuo metu panašus į tai, ką darė ir prieš karą. Jis teigia, kad kai kurios Kijevo dalys ne ką mažiau pavojingos nei karo zona. „Tačiau iš čia daugiau šansų niekada nebesugrįžti“, – sako jis.
Iš čia daugiau šansų niekada nebesugrįžti, – sako gydytojas, kalbėdamas apie Debalcevą.
D.Šolomas šiuo metu dirba Debalceve, kuris yra viena pavojingiausių vietų, kuriose gali būti Ukrainos kariai. Miestas apsuptas separatistų pajėgų, paliktas tik siauras koridorius, per kurį galima pasprukti į Vakarus. Nė viena diena čia neprabėga be apšaudymų.
Nuo rudens pradžios daugiau kaip 20 karių žuvo ir dar 160 buvo sužeisti šioje teritorijoje.
Vyras sako, kad apie 50 karių buvo sužeisti sunkiai, kurių gyvybės gali užgesti ligoninėse.
D.Šolomas ir jo komanda gabena sužeistus karius į palapines nuo fronto linijos. Čia jiems skubiai teikiama pagalba. Tuomet kariai siunčiami į Artemivską, kuris yra už 40 kilometrų. Kiekviena iš šių kelionių gali baigtis mirtimi, ypač pavojinga važiuoti naktimis, todėl gydytojai paprastai keliauja kaip karinės vilkstinės dalis.
Anabolikas ir Vitaminas
Gydytojai Debalceve turi tik du greitosios pagalbos automobilius. Juokais jie pavadinti Anaboliku ir Vitaminu. Jie stovi prie medikų palapinės, pažymėtos raudonu kryžiumi. Palapinėje yra operacinis stalas ir keletas lovų.
Juokauti apie mirtį yra būdas išlaikyti blaivią galvą ten, kur mirtis ir sielvartas tapę kasdienybe.
Sunkiausia medikų darbo dalis yra netekti paciento. Dieną prieš tai, kai leidinys „Kyiv Post“ apsilankė medikų palapinėje, vienas karys mirė čia pat, ant operacinio stalo. Jis buvo vienas iš trijų sužeistųjų tądien, tačiau kiti du išgyveno.
D.Šolomui sudėtinga kalbėti apie pacientus, kurie miršta. Tai akivaizdu. Jis atrodo liūdnas, apimtas nevilties. Ta neviltis paprastai slepiama po juoduoju humoru. Juokauti apie mirtį yra būdas išlaikyti blaivią galvą ten, kur mirtis ir sielvartas tapę kasdienybe.
Mirčių galėtų būti mažiau, jeigu gydytojai būtų aprūpinti geresne įranga. Vyras sako, kad greitosios pagalbos automobiliai lėti, gali pasiekti maksimalų 80 km/h greitį, ir tai nėra vienintelė problema.
Kodėl mano gyvenimas turi būti brangesnis, nei kario? - klausia D.Šolomas.
„Mes neturime specialaus medikų kanalo, kad viena medikų komanda galėtų žinoti apie kitą ir komunikuoti“, – sako D.Šolomas.
Kartais gydytojai negali pasiekti fronto linijų tuo metu, kai armijos komandorai mano, kad rizika yra per didelė. D.Šolomas mano, kad tai kvaila: „Kodėl mano gyvenimas turi būti brangesnis, nei kario?“
D.Šolomas sako, kad jis neoperuoja palapinėje, jeigu nėra tam būtinybės. Jis bando stabilizuoti paciento būklę ir nusiųsti jį į Artemivską.
Dmytro Verešas, karo gydytojas iš Kijevo, kuris dirba kartu su D.Šolomu, sako, kad labai trūksta įrangos ir medikų, nes civiliai gydytojai dažnai bando išvengti fronto.
