Kai Boriso Jelcino aplinkos žmonės pradėjo įkalbinėti tuometį prezidentą Vyriausybės vairą atiduoti V.Putinui, jis buvo niekam nežinomas žmogus. Po keliolikos metų jis jau niekuo neprimena ano „žmogaus iš niekur“, kuris tebuvo „Jelcino klano“ užgaida, turėjusi garantuoti jų saugumą B.Jelcinui pasitraukus. Tačiau ši istorija primena – V.Putinas nebuvo ir nėra absoliutus bei vienintelis Rusijos valdovas, turintis stiprų užnugarį.
„Bendrovė“ su savo „valdyba“
V.Putino Rusija, kaip rašo Tvn24.pl, labiau primena „bendrovę“, kuri turi savo „valdybą“ (ją sudaro svarbiausių politikos ir verslo grupių atstovai), kuri paskiria „vadovą“.
Pagrindinis kriterijus – sugebėti suderinti skirtingų, tarpusavyje konkuruojančių grupių interesus. V.Putinas tai sugeba idealiai, tad jis valdžioje jau 14 metų. Tačiau nors V.Putinas sustiprino savo pozicijas „valdyboje“, jos nuomonės jis vis dar turi klausyti. Ir svarbiausia, kad jeigu „valdyba“ nuspręs, jog „vadovas“ veda „bendrovę“ bloga kryptimi ir tai kenkia „akcininkų“ interesams, jį gali būti mėginama pakeisti.
V.Putino Rusija labiau primena „bendrovę“, kuri turi savo „valdybą“, kuri paskiria „vadovą“. Pagrindinis kriterijus – sugebėti suderinti skirtingų, tarpusavyje konkuruojančių grupių interesus.
Kadangi Rusijoje nėra demokratijos, nėra ir galimybių demokratiniu būdu perduoti valdžią. Rinkimai tėra iliuzija, tą puikiai liudija tiek paties V.Putino atėjimas į valdžią, kai jį savo įpėdiniu paskyrė B.Jelcinas, tiek vėlesni įvykiai, kai pats V.Putinas valdžią perdavė Dmitrijui Medvedevui, kad po to galėtų sugrįžti.
Tačiau dabar iškyla klausimas, ar V.Putinas išbus valdžioje visą kadenciją.
Garsus Rusijos rašytojas Borysas Akuninas mano, kad V.Putino era „bet kuriuo atveju baigsis blogai, nes tai bus arba perversmas dvare, arba visuomenės sukilimas“. Rašytojo teigimu, dabartinės situacija Rusijoje panaši į susiklosčiusią 1905-1914 metais.
Dar balandį, gegužę ir birželį V.Putinas atrodė lyg atsidūręs aukštumoje: olimpiada Sočyje, bet pirmiausia – Krymo aneksija, turėjo įrašyti jo pavardę į istoriją auksinėmis raidėmis, šalia didžiųjų Rusijos valdovų.
Tačiau šiuo metu vis daugiau ekspertų tvirtina, kad V.Putino pozicijos silpsta. Komentatoriai iš pačios Rusijos labiausiai baiminasi visuomenės nepasitenkinimo po pralaimėjimo Ukrainoje. Vakarų ekspertai kalba apie oligarchus ir dalį V.Putino aplinkos, kuri dėl konfliktų su Vakarais praranda milijardus.
Kremliaus vidaus kovos
Vidaus kovos Kremliuje niekada nebuvo nurimusios, tik visuomenė apie jas girdi retai. Šiuo metu situacija yra komplikuota, Kremliuje verda kovos tarp frakcijų, nors jos visos iš esmės palaiko pagrindinius Rusijos politikos tikslus.
Turint galvoje, kad V.Putino valdžioje koncentruojasi specialiųjų tarnybų ir kariuomenės atstovai, išties nesunku patikėti, jog būtent jie ir gali kelti didžiausią grėsmę V.Putino režimui. Kažkas, kas gali išnaudoti tarptautinę situaciją, visuomenės nuotaikas ir ekonomikos nuosmukį.
Vidaus kovos Kremliuje niekada nebuvo nurimusios, tik visuomenė apie jas girdi retai.
Šiuo metu situacija yra komplikuota, Kremliuje verda kovos tarp frakcijų, nors jos visos iš esmės palaiko pagrindinius Rusijos politikos tikslus.
Krymo aneksija vienijo Rusiją, tačiau dabar elitas skaldosi. Na, o V.Putino neryžtingumas imantis kokių nors veiksmų Donecke tai tik skatina.
V.Putinas iš vienos pusės nori susilpninti Ukrainą ir kovoti su Vakarais, iš kitos – baiminasi rimtesnių sankcijų ir gilesnės ekonominės krizės. Tad iš vienos pusės auga dalies elito nepasitenkinimas ir nenoras dar labiau aštrinti konfliktą su Vakarais, o iš kitos – radikalieji nacionalistai ir specialiųjų tarnybų bei kariuomenės atstovai reikalauja atviro karo.
Po Krymo aneksijos V.Putino populiarumas pasiekė neregėtas aukštumas – 86 proc. Tvn24.pl teigimu, dalis rusų jį remia tvirtai tikėdami juo, kiti – nematydami alternatyvos ir netikėdami demokratija Rusijoje.
Tačiau dauguma prezidento gerbėjų yra tie, kurie tai daro racionaliai mąstydami – jie nenori prarasti nei savo pinigų, nei postų. Tad populiarumui gali pakenkti du dalykai: ekonomikos krizė ir nacionalinis pažeminimas dėl pralaimėjimo Ukrainoje.
Ekonomika smunka
Rusijos ekonomikos nuosmukis tęsiasi jau apie metus, investicijų aplinkai pakenkė ir V.Putino grįžimas į Kremlių 2012 metais. Tam įtakos turėjo ir recesija visoje Europoje, o kišimasis į Ukrainos reikalus tik pagreitino kapitalo pasitraukimą iš Rusijos.
Apskaičiuota, kad per pirmąjį šių metų pusmetį iš Rusijos išplaukė 76 mlrd. dolerių. Per visus praėjusius metus ši suma siekė 63 mlrd. dolerių.
Skaičiuojama, kad per pirmąjį šių metų pusmetį iš Rusijos rinko išplaukė 76 mlrd. dolerių, palyginti per visus 2013-uosius tai buvo 63 mlrd.
Rusijos centrinis bankas ir vyriausybė nuolat peržiūri makroekonomikos prognozes – ir visą laiką jos keičiasi į blogesnę pusę.
Vadinasi, jau netrukus gali tekti didinti mokesčius. O kur dar „Putino trofėjus“ Krymas? Izoliuotas, su 2,3 mln. naujųjų Rusijos piliečių – tai tikras biudžeto planuotojų naktinis košmaras. Palyginti su Krymu, ne vienerius metus Maskvos šelpiamos Padniestrė ir Pietų Osetija tėra menkniekis.
„Vieningosios Rusijos“ atstovų grupė parengė Solidarumo mokesčio projektą. Pagal jį nuo 13 iki 30 proc. pajamų mokestis išaugs tiems, kurie per mėnesį uždirba daugiau nei 1 mln. rublių (21,2 tūkst. eurų). Tokių Rusijoje vos 2 proc., tačiau jų kišenės gerokai palengvėtų. Balsuoti dėl tokio projekto ketinama po vasaros atostogų. Tačiau vargu ar tai bus pabaiga, nes Finansų ministerija šį mokestį norėtų padidinti visiems nuo 13 iki 14-15 procentų.
Dar 2006 metais Rusijos nacionalistas, istorikas Michailas Smolinas sukritikavo buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos knygą „Ukraina nėra Rusija“, tvirtindamas, kad Ukraina yra „liga“, o ukrainiečiai – „Pietų Rusijos separatistai“, „stačiatikių civilizacijos ir vieningosios Rusijos išdavikai“.
Tokios pat nuomonės laikosi išties didelė dalis rusų. Todėl pralaimėjimas susirėmimuose su jokia kita tauta ar šalimi nesukeltų didesnio pažeminimo. Dabartinė situacija yra tokia, kad Rusijos diversantai ir separatistai stumiami vis tolyn, Kijevas nesutinka su jais derėtis, bijodamas Padniestrės likimo.
Įtaka Ukrainai
Tad atrodo, V.Putino tikslas yra kuo platesnė Donbaso autonomija ir galimybė daryti įtaką – destabilizuoti padėtį – Kijevui. Nes Rusijos prezidentas nenori vien sulaikyti Ukrainą nuo narystės ES ir NATO, svarbiausia jis nori sustabdyti reformas šioje šalyje. Gruzijoje to padaryti nepavyko, bet Gruzija yra maža šalis, o Ukraina – kas kita. Todėl V.Putinas negali prarasti savo įtakos Ukrainoje, net jeigu ir tektų atsitraukti.
Tik kaip tą pavyktų paaiškinti vadinamajai Novorusijai?
Jau dabar tenka aiškintis, kodėl nuolat kartodama apie „fašistinės chuntos veiksmus Kijeve“ Maskva nesiima atvirų karo veiksmų ir negelbsti situacijos. O separatistai vis dažniau garsiai pareiškia, kad „Maskva mus išdavė“.
Būtent V.Putino politikos vykdytojai Ukrainoje gali kelti jam didžiausią grėsmę, nes gali tapti įrankiu tų, kurie turi realią įtaką procesams Kremliuje.
Rusijos opozicija yra silpna, liberalioji ir demokratinė egzistuoja iš esmės tik internete. O rengiantiems piketus tai daryti irgi darosi nesaugu – baudos išaugo keleriopai, gresia net kalėjimas iki 5 metų. Ir jau yra realių pavyzdžių – opozicionieriai Sergejus Udalcovas ir Leonidas Razvozžajevas "už masinių neramumų organizavimą" 2012 metų gegužę gavo po puspenktų metų kalėjimo.
V.Putinas bijo savų?
V.Putinas opozicijos ir demonstracijų gatvėse nebijo. Nebijo jis ir Vakarų ar jų sankcijų. Jeigu ko jis ir bijo, tai žmonių iš savo aplinkos.
Žinoma sociologė, Rusijos elito tyrinėtoja Olga Krištanovskaja sako, kad V.Putino įpėdinis bus iš jo artimiausios aplinkos, tik nežinia, ar prezidentas jį jau išsirinko pats. Ir ar tas įpėdinis norės laukti iki 2018 metų, kad galėtų perimti Kremlių.
Tvn24.pl dėlioja įpėdinių kandidatūras.
Tarp jų minimas Igoris Sečinas, kuris yra didžiausio Rusijos naftos koncerno „Rosneft“ vadovas, pastaraisiais metais išstumtas iš prezidento aplinkos, nors D.Medvedevo prezidentavimo laiku buvo praktiškai antras žmogus valstybėje.
I.Sečino sėkmė buvo V.Putino grįžimas į Kremlių, bet jų keliai išsiskyrė. Konflikto su Ukraina metu I.Sečinas liko šešėlyje, manoma, kad jis prieštaravo šiam konfliktui ir nesantaikai su Vakarais. Jis turi sąjungininkų – Dūmos pirmininkas, specialiųjų tarnybų vadovai, bet rusų veiksmus Ukrainoje koordinuoja ne jie, o kariuomenė.
V.Putinas, kaip buvęs kagėbistas, iš pradžių siekė susilpninti karinių struktūrų įtaką, tačiau Ukrainoje teko prašyti būtent jų pagalbos, tik vargu, ar kariškiai jau pamiršo patirtas skriaudas.
Kariuomenės įtaka Rusijoje stiprėja, auga ir jos prestižas visuomenės akyse. Visa tai iš dalies rodo, kad V.Putinui derėtų kariškių baimintis. Nes karinis pučas tikrai galėtų būti ta jėga, kuri sugriautų jo režimą.
Maskvoje net buvo pasklidę gandų, kad vieną liepos naktį Rusijos sostinės centre važinėjo šarvuočiai ir skraidė kariniai sraigtasparniai kaip prieš karinį perversmą.
Žinoma, nieko neįvyko, tačiau nesunku patikėti, kad V.Putiną vis dėlto galėtų pakeisti kariuomenės palaikymą turintis asmuo. Tarkim, gynybos ministras Sergejus Šojgu. Jis ne tik yra iš artimos V.Putinui aplinkos, bet ir vienas populiariausių šalies politikų. Be to, jis nepriklauso jokiam dėl savo interesų besipešančiam klanui, tad galėtų tapti „kompomisiniu" kandidatu.
Kol kas jis yra labai lojalus prezidentui. O ir pats V.Putinas kol kas turi šiek tiek laiko rasti vaistų visiškam pralaimėjimui Ukrainoje ar rimtoms Vakarų sankcijoms įveikti.
