Paskelbus naujus duomenis paaiškėjo, kad Vokietijos musulmonų bendruomenė yra gerokai didesnė ir įvairesnė, nei manyta.
Vokietijoje gyvena beveik 4 mln. musulmonų. Jie sudaro 5 proc. visų gyventojų. Iki šiol manyta, kad musulmonų šalyje yra apie 3,1-3,4 milijono.
Tam, kad geriau suprastų Vokietijos musulmonų pažiūras ir papročius, Vidaus reikalų ministerijos tyrėjai apklausė apie 17 tūkst. žmonių (6 tūkst. namų ūkių), kuriems buvo užduota labai įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar šeima valgo kiaulieną, ar geria alkoholį.
Paaiškėjo, kad 91 proc. sunitų laikosi islamo valgymo ir gėrimo papročių, tačiau taip elgiasi tik 60 proc. šiitų bei 49 proc. alavitų.
Trečdalis musulmonų save apibūdino kaip "labai religingus", pusė sakė esą "palyginti religingi". Ypač musulmonai iš Turkijos ir Afrikos akcentavo esantys dievobaimingi.
Dauguma Vokietijos musulmonų - 63,2 proc. - kilę iš Turkijos, 13,6 proc. - iš Pietryčių Europos, 8 proc. - iš Artimųjų Rytų, 7 proc. - iš Šiaurės Afrikos.
Vaikus nori mokyti islamo
Vokietijos vyriausybė atliko tyrimą, nes gavo daug skundų, kad nėra patikimos informacijos apie islamo tikėjimo gyventojus ir jų nuostatas. Jį norėta baigti iki paskutinės Vokietijos islamo konferencijos, per kurią susitinka valdžios ir musulmonų atstovai, sesijos. Ypač didelį rūpestį pareigūnams kėlė namuose subrandinto terorizmo grėsmė. Labai greitai paaiškėjo, kad Vokietijos musulmonai jaudinasi visai dėl ko kito - jie jaučiasi neišgirsti.
Musulmoniškų šeimų tėvams nepatinka, kad krikščionių vaikai turi religines pamokas mokyklose, o religijos mokytojas musulmonų vaikams - retenybė. 75 proc. visų apklaustųjų sakė, kad moksleiviai musulmonai mokykloje turi turėti galimybę mokytis islamo.
Kai kurie tėvai nesutinka, kad jų dukterys per plaukymo pamokas nusirengtų ir būtų tik su maudymosi kostiumėliu arba miegotų mišriuose bendrabučių miegamuosiuose.
Gerai mokamas darbas tebėra didelė problema Vokietijos musulmonams. Daug jaunų musulmonų išeina dirbti nebaigę mokyklų.
Problemą mėgina spręsti įstatymais
Šveicarijoje musulmonų kur kas mažiau negu Vokietijoje, tačiau pastaruoju metu ten užvirė karštos diskusijos dėl musulmoniškų skarų ir minaretų. Jas pakurstė neseniai Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy parlamentui pasakyta kalba. Šalies, kuri turi didžiausią Europoje musulmonų bendruomenę - daugiau kaip 5 mln. - prezidentas pareiškė, kad veidą arba visą kūną dengiantis moteriškas drabužis yra moters pažeminimo ir pavergimo ženklas, o ne tikėjimo simbolis. Tai papiktino daugelį musulmonų ypač dar ir dėl to, kad visą kūną nuo galvos iki kojų dengiantį apdarą vilki tik maždaug 5 proc. musulmonų moterų.
Šveicarijos islamo ekspertai teigia, kad kaimynėje Prancūzijoje ne tiek jau daug moterų vilki parandžas arba burkas, bet jų po truputį daugėja. Tokia pati tendencija matoma ir Šveicarijoje. Pagrindinis musulmonų srautas į šią šalį plūsta iš Balkanų, o ten pastaruoju metu pastebimas islamo radikalėjimas.
Be to, Šveicarijos liaudies partija siekia uždrausti savo europietiškoje šalyje statyti musulmoniškus minaretus. Šiemet rudenį šiuo klausimu Šveicarijoje bus surengtas referendumas.
Įstatymų lygmeniu problemą nori spręsti ir Prancūzija. Vienas kairiųjų parlamento narys pasiūlė sudaryti specialią komisiją, kuri ištirtų, ar dera vilkėti burkas ir parandžas Prancūzijos teritorijoje. Šioje šalyje jau veikia įstatymas, draudžiantis religinius simbolius mokyklose, taip pat ir musulmoniškas skaras. Kai kurios tarnybos, pavyzdžiui, bankai, geležinkelio stotys ar savivaldybės turi teisę atsisakyti aptarnauti asmenis, kurių veido nematyti.
Kur baigiasi individo laisvė?
Belgijoje į regioninį parlamentą išrinkus atstovę, kuri dengia veidą šydu, o Teisingumo ministerijai pasiūlius leisti būti su šydais valstybės tarnyboje, ir šioje šalyje vėl įsiplieskė diskusija apie religinius simbolius ir valstybės vaidmenį. Flandrijoje šią diskusiją pakurstė ir vienos mokyklos sprendimas nuo rudens uždrausti mokykloje ryškiai matomus religinius simbolius.
Vienas laikraštis priminė belgų skaitytojams, kaip panašus klausimas buvo sprendžiamas musulmoniškoje Turkijoje. 1999 metais iš vienos Turkijos parlamentarės buvo atimtas mandatas, kai ji atėjo į parlamentą su šydu. "Ar 2009 metais Briuselyje turėtume būti atlaidesni žmonėms, norintiems demonstruoti savo religinius įsitikinimus įstaigose, kuriose kuriami įstatymai?", - klausė "La Libre Belgique" ir primena, kad Vakarų valstybės du šimtmečius kovojo už religijos ir valstybės atskyrimą. Tai - vienas pamatinių demokratijos principų, nes jis garantuoja žodžio ir individo laisvę. Tad kaip, kiek ir ar apskritai ją galima riboti?
