Ir garbinamas, ir prieštaringai vertinamas istorikas, londonietis, kuris pastaraisiais metais buvo Niujorko universiteto Europos studijų profesorius, mirė būdamas 62 metų amžiaus.
Kad jis mirė nuo amiotrofinės lateralinės sklerozės, kuria susirgus miršta motoriniai neuronai – nervinės ląstelės, atsakingos už valingus judesius, komplikacijų, patvirtino ir universiteto atstovas.
T.Judtui, kuris už savo beveik 900 puslapių šiuolaikinės Europos istoriją „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų“ 2006–aisiais tapo Pulitzerio premijos finalistu, po dvejų metų buvo diagnozuota minėta liga, kuri pažeidžia galvos ir stuburo smegenų nervines ląsteles ir atima galimybę judėti bei kalbėti.
Nors ir suvaržytas kaip kokia „šiuolaikinė mumija“, jis mąstė nevaržomai ir tai šiais metais dar kartą įrodė virtine asmeninių esė žurnalui „The New York Review of Books“.
„Priešingai beveik visoms kitoms rimtoms ar mirtinoms ligoms, šioji leidžia laisvai, neskubant ir su minimaliu diskomfortu mąstyti apie katastrofišką savo paties būklės blogėjimo pažangą“, – esė „Naktis“ (Night) rašė T.Judtas.
„(Tačiau) būti įkalintam geležiniame kostiume, šaltame ir neatleidžiančiame, nėra jokios išganingos galios. Protinio guvumo malonumai yra labai pervertinami, įprastai, kaip man dabar atrodo, tų, kurie nėra nuo jų išimtinai priklausomi“, – rašė jis.
T.Judto liga ir jo ryžtas papasakoti, kaip jis mėgina jai nepasiduoti, kelia simpatijas ir žavėjimąsi istoriku, toli gražu negarsėjančiu jausmų varžymu. Jis susiremdavo su komunistais, laisvosios rinkos propaguotojais, Irako karo rėmėjais ir – kas vertinama prieštaringiausiai – su Izraeliu.
Žydas T.Judtas, kurio protėviai iš tėvo pusės buvo rabinai iš Lietuvos, paauglystėje buvo išsiųstas į vasaros stovyklą Izraelyje, kur tapo uolus žydų tėvynės patriotas. Per 1967 metų Šešių dienų karą ir po jo jis dirbo Izraelio gynybos pajėgose vertėju ir vairuotoju.
Tačiau vėliau jis nusivylė sionistine žydų valstybe ir padarė išvadą, „kad dauguma izraeliečių buvo ne šių dienų perkelti agrariniai socialistai, o jauni, išankstinę nuomonę susidarę žydai miestiečiai, kurie nuo savo tautiečių Europoje ar Amerikoje skyrėsi daugiausia savo mačizmu, pasipūtėlišku pasitikėjimu ir galimybe naudotis ginklais“. Tai T.Judtas, kuris išsilavinimą įgijo Kembridžo universitete, parašė šiais metais.
1983 metų straipsnyje „or The New York Review of Books“ T.Judtas Izraelį pavadino „agresyviai netolerantiška, tikėjimo motyvuojama etnovalstybe“. Nors dauguma liberalų rėmė dviejų valstybių sprendinį – atskiras teritorijas žydams ir palestiniečiams, T.Judtas ragino abi šalis susivienyti po vienos vyriausybės sparnu.
T.Judto tėvai buvo marksistai, o jis pats dažnai rašydavo apie marksizmo ir komunizmo žlugimą. Tarp jo knygų yra „Marksizmas ir prancūzų kairieji“, taip pat – kiti darbai, kuriuose kritiškai vertinami prancūzų intelektualai, esą naiviai vertinantys Staliną ir Sovietų Sąjungą.
Žinomiausia jo knyga yra „Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų“ – plati ir išsami Europos apžvalga nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 21–ojo amžiaus pradžios, apimanti politinį, karinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį aspektus. Šis veikalas buvo išverstas į daug kalbų, tarp jų ir į lietuvių.
T.Judtas šiame veikale aprašė Rytų bloko susiformavimą ir staigų žlugimą, tai, kaip Marshallo planas padėjo prikelti Vakarus iš pelenų ir nevilties iki neįsivaizduojamos gerovės.
