Buvo laikai, kai Paryžiaus Sent Deni gatvėje naktį buvo galima išvysti daugybę draugiškai besibūriuojančių moterų.
Dauguma jų buvo prancūzės, vidutinio amžiaus arba vyresnės, apsirengusios akį rėžiančiais arba vos matomais drabužiais, kurie iš esmės buvo jų darbo uniforma. Šiandien Sent Deni gatvėje daugiausia veikia sekso prekių parduotuvės, mobiliųjų telefonų salonai ir maisto krautuvėlės.
Prieš dešimtmetį einant viena gatvele netoli Triumfo arkos kiekvieną rytą buvo galima išvysti penkiasdešimties, galbūt šešiasdešimties metų moterį trumpu sijonu, patruliuojančią savo įprastoje vietoje. Praeiviai ją vadindavo „Madam leopardo oda“.
Prostituciją uždraudusio įstatymo pasekmės buvo gana prieštaringos. Prostitutės buvo priverstos rengtis kaip visos kitos moterys, dėl ko tam tikrose Paryžiaus vietose net ir „garbingos“ moterys, per ilgai užsistovėjusios vienoje vietoje, sulaukdavo pasiūlymų.
Jos jau seniai nebėra. 2003 metais tuometis vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy parengė įstatymo projektą, kuris uždraudė siūlyti prostitucijos paslaugas netgi „pasyviai“. Nusikaltimu tapo viešumoje net atrodyti kaip prostitutei.
Įstatymo pasekmės buvo nevienareikšmės. Prostitutės buvo priverstos rengtis kaip visos kitos moterys, todėl kai kuriose Paryžiaus vietose net ir „garbingos“ moterys, per ilgai užsistovėjusios vienoje vietoje, sulaukdavo pasiūlymų.
Kita nenumatyta pasekmė – prostitucija Prancūzijoje buvo nustumta į pogrindį, todėl šią profesiją paliko dauguma prancūzių.
Dabar iš maždaug 40 tūkst. šalyje dirbančių prostitučių 80 proc. yra užsienietės merginos (ar vaikinai), kurias organizuoto nusikalstamumo grupuotės į šalį atgabeno iš Rytų Europos, Kinijos ar Afrikos.
Naujoji Prancūzijos valdžia nori atšaukti N.Sarkozy įstatymą. Pasiūlytas naujas įstatymo projektas panaikintų sankcijas už seksualinių paslaugų siūlymą – netgi „aktyvų“. Prancūzija taptų antręja Europos valstybe, po Švedijos, kurioje atsakomybė būtų perkelta klientams.
Jei įstatymas bus priimtas, kiekvienas už seksą mokantis arba bandantis tą padaryti žmogus bus baudžiamas 1,5 tūkst. eurų (arba 3 tūkst. eurų už pakartotinį nusižengimą) bauda ir turės išklausyti perauklėjimo kursą.
Įstatymo projekte taip pat numatytos pagalbos priemonės prostitutėms, norinčioms imtis kitų profesijų, o užsienietėms, metusioms prostituciją, būtų leidžiama legaliai likti Prancūzijoje.
Nors įstatymas vertinamas prieštaringai, tikimasi, kad kitą savaitę žemesnieji Prancūzijos parlamento rūmai, Nacionalinė asamblėja, jį patvirtins. Vis dėlto su tyliu vyriausybės pritarimu jis gali būti „numarintas“ Senate.
Prostitutės Prancūzijoje moka mokesčius nuo savo uždarbio. Neteisėta laikyti viešnamį, užsiimti sąvadavimu arba viešumoje siūlyti sekso paslaugas. Vis dėlto įstatymas nedraudžia pardavinėti savo kūno – arba pirkti.
Bandymai reguliuoti prostituciją Prancūzijoje per pastaruosius 67 metus nestokojo painiavos ir veidmainystės.
Pagal dabar galiojantį įstatymą, prostitucija iš principo yra nelegali, tačiau būti prostitute nėra neteisėta.
Prostitutės Prancūzijoje moka mokesčius nuo savo uždarbio. Neteisėta yra laikyti viešnamį, užsiimti sąvadavimu arba viešumoje siūlyti sekso paslaugas. Vis dėlto įstatymas nedraudžia pardavinėti savo kūno arba pirkti.
1802 metais priimtas revoliucinis įstatymas šalyje sukūrė legalius viešnamius maisons closes (uždarus namus), garsinusiuso Paryžių visą XIX amžių. 1946 metais jie buvo uždrausti.
Žinomas 1967-ųjų Luiso Bunuelio filmas „Dienos gražuolė“, kuriame Catherine Deneuve vaidina žmoną, savanoriškai dirbančią viešnamyje, iš tikrųjų nėra visiškai tikslus. Jo veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje, o Josepho Kesselio romanas, kuriuo paremtas filmas, aprašo tarpukarį.
Naujojo įstatymo projekto priešininkai, tarp kurių yra Prancūzijos prostitutėms atstovaujančios organizacijos bei garsenybės, tokios kaip C.Deneuve, sako, kad įstatymas veidmainystę pakeis tik dar didesne veidmainyste. Siūlyti prostitucijos paslaugas būtų leidžiama, tačiau jei kas nors priims prostitutės pasiūlymą, galėtų būti nubaustas. Pasak kritikų, tai tas pats, kas leisti prekybą narkotikais, bet bausti narkotikų vartotojus.
Įstatymo šalininkai, tarp kurių yra nemažai feministinių grupių ir buvusių prostitučių asociacijų, sako, kad Prancūzijos teisė taptų nuoseklesnė. Nuo 1960 metų, kai Prancūzija ratifikavo 1949-ųjų Jungtinių Tautų konvenciją, oficialiai prostitucija yra laikoma vergijos rūšimi ir smurto forma.
Dabartinis įstatymas prostitutes laiko nusikaltėlėmis, lygiai kaip ir sąvadautojus ar prekiautojus žmonėmis. O naujasis įstatymas, pasak rėmėjų, būtų teisingesnis – prostitutės būtų laikomos aukomis, o jų klientai – lytiniais nusikaltėliais.
Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas rengia tylią kampaniją, kad naujasis prostitucijos įstatymo projektas amžiams įstrigtų Senate.
Tradiciniai argumentai – reikalaujantys tolerancijos, panaikinimo ar draudimo – turi atsižvelgti į per pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitusią tikrovę.
Europoje didžioji prostitucijos verslo, legalaus ar ne, dalis perėjo į tarptautinių nusikalstamų grupuočių rankas. Pasak įstatymo rengėjų, jis turėtų sumažinti paklausą mokamoms sekso paslaugoms ir dėl to prekybą moterimis.
Vokietija 2002 metais pasirinko priešingą būdą ir legalizavo prostituciją. Nuo to laiko sekso darbuotojų šalyje padaugėjo keturis kartus – nuo 100 iki 400 tūkst. Beveik visos jos yra užsienietės, dauguma greičiausiai ėmėsi prostitucijos ne savo valia.
Teoriškai N.Sarkozy įstatymo atšaukimas leistų „Madam leopardo odai“ grįžti į gatves. Prancūzės prostitutės galėtų atsikovoti rinkos dalį, perleistą užsienio nusikalstamoms grupuotėms.
Tačiau ar tikrai? Šiuo klausimu ir prostitučių organizacijos, ir policija sutaria – klientų baudimas, pasak jų, nustumtų prostituciją giliau į pogrindį. Dėl to kovoti su tarptautiniais prekybos žmonėmis tinklais – kurių apyvarta Europoje siekia 2 mlrd. eurų per metus – būtų dar sudėtingiau.
Pasitelkdamas šiuos argumentus, Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas rengia tylią kampaniją, kad naujasis prostitucijos įstatymo projektas amžiams įstrigtų Senate.
