Galbūt atrodo keista, kad šalis, kurioje tradicijos niekada nebuvo vienas svarbiausių prioritetų, teikia tokią didelę reikšmę kas ketverius metus vykstančiam ritualui, kuris tam tikra prasme yra amerikietiška vainikavimo versija. T. y. demokratinis šalies žmonių išrinkto lyderio karūnavimas. Šią tendenciją galima pastebėti dar pirmojo Amerikos prezidento George Washingtono inauguracijoje, įvykusioje 1789 metų balandį. Jaunos Jungtinės Amerikos Valstijos dar neturėjo savo sostinės, todėl ceremonija vyko Niujorke, Volstryto širdyje.
G.Washingtonas – pergalingas Nepriklausomybės karo generolas – 50 pėdų valtyje buvo perplukdytas per Hudsono upę. Laivą irklavo 13 baltus rūbus vilkėjusių irkluotojų, simbolizavusių 13 naujos šalies valstijų.
Patranka iššovė 13 saliutų, o orkestras atliko himną „Dieve, saugok karalių“. Tačiau šio kūrinio žodžiai labai skyrėsi nuo Didžiosios Britanijos himno. Ir G.Washingtonas buvo aprengtas ne prabangia mantija, bet „aukščiausios kokybės amerikietiškais rūbais“ – specialiai ceremonijai pasiūtu kostiumu.
G.Washingtonas davė priesaiką saugoti ir ginti JAV konstituciją nuo visų priešų – išorės ir vidaus – o Niujorke visą savaitę vyko vakarėliai ir kitos linksmybės.
Didžiosios B.Obamos nakties planas
1789 m. matomi ir pagrindiniai amerikietiškos inauguracijos ingridientai, kuriuos galima aptikti visų kišų šalies prezidentų inauguracijose. 1829 m. Andrew Jacksonas pradėjo atviros inauguracijos ceremonijos, vykstančios ant Kongreso rūmų laiptų, tradiciją. Šis žingsnis buvo priimtinas, nes A.Jacksonas – tvirtas indėnų kovotojas iš Tennessee valstijos – buvo Amerikos pirmasis demokratiškai išrinktas prezidentas, kai balsavimo teisę turėjo didžioji dalis baltaodžių vyrų. A.Jacksono inauguracijoje dalyvavo šimtai jo rėmėjų.
Po A.Jacksono kalbos, visi ceremonijoje dalyvavę žmonės beviltiškai norėjo pasveikinti naująjį šalies lyderį paspausdami jam ranką. A.Jacksonui galiausiai užšokus ant žirgo ir pasprukus nuo žmonių, minia bėgo iš paskos jo ir galiausiai įsibrovė į priėmimą Baltuosiuose rūmuose.
Galbūt atrodo keista, kad šalis, kurioje tradicijos niekada nebuvo vienas svarbiausių prioritetų, teikia tokią didelę reikšmę kas ketverius metus vykstančiam ritualui, kuris tam tikra prasme yra amerikietiška vainikavimo versija.
Kai kurių žmonių įsitikinimu, sudaužytas porcelianas ir kruvinos nosys suteikė naują reikšmę „žmonių suvereniteto“ sampratai. Buvimas atviru taip pat reiškia pažeidžiamumą.
Saugumas per B.Obamos inauguracijos ceremoniją bus ypač sustiprintas. Vis dėlto įtempčiausia tikriausiai buvo JAV prezidento Abrahamo Lincolno inauguracija 1861 metais.
Tuo metu Jungtinės Valstijos buvo prie pat Pilietinio karo slenksčio. Vašingtonas buvo perpildytas pietinėms valstijoms simpatizavusių žmonių, o gandai apie pasikėsinimus į naująjį prezidentą buvo įprastos. Todėl į Kapitolijų riedančią prezidento karietą iš visų pusių saugojo kariai, o snaiperiai šalies lyderio gyvybę saugojo stebėdami aplinką ant stogų. A.Lincolnas išgyveno inauguraciją, o taip pat ir ketverius Pilietinio karo metus, tačiau buvo nužudytas vos pasiekęs pergalę kare.
Praeities atgarsiai
2009 m. – per 200-ąsias A.Lincolno gimimo metines – B.Obama labai dažnai prisimena iš tos pačios valstijos kilusį ir vergų „didžiuoju išlaisvintoju“ vadinamą protėvį. Jo tema, turinti nemažai sąsajų su A.Lincolnu, yra „Naujas laisvės gimimas“. T. y. pažadas, kurį A.Lincolnas davė savo Gettysburgo kreipimesi 1863 m.
Dar viena inauguracija, turinti ypatingą istorinį rezonansą šiandien – Franklino D.Rossevelto inauguracija 1933 m. Tuo metu Amerika buvo prie pat Didžiosios depresijos slenksčio. Šalyje nedarbas siekė 25 proc. ir visos išskyrus 10 iš 48 valstijų buvo priverstos uždaryti savo bankus.
F.D.Rossevelto inauguracinė kalba nusiuntė liūdną, bet ryžtingą žinią. Kalbėdamas beveik biblijiniais terminais, F.D.Rosseveltas pasmerkė „nesąžiningus pinigų keitėjus“, kurie „žino tik „savęs ieškotojų“ kartos taisykles“. Jis taip pat akcentavo, kad „vienintelis dalykas, kurio reikia bijoti yra pačios baimės – bevardžio, neturinčios priežasties ir nepateisinamo teroro, paralyžuojančio pastangas, kurių reikia atsitraukimą paversti žengimu į priekį“.
B.Obama sieks varžytis su F.D.Roosevelto įkvepiančia lyderyste.
1933 m. inauguracijos ceremonija įvyko kovo 4 d. Dieną, nurodytą dar 1793 m. – t. y. praėjus keturiems mėnesiams po rinkimų, tam, kad naujai išrinkti prezidentai turėtų pakankamai laiko atvykti į šalies sostinę. Šis laiko tarpas buvo logiškas laikais, kai vietoj automobilių žmonės jojo žirgais ar brikelėmis, tačiau nebėra logiška geležinkelių ir lėktuvų eroje.
Bankų žlugimas 1932–1933 m. įvyko per ilgą senojo ir naujojo prezidentų pasikeitimo procedūrą. Todėl 1937 m. šalies valdymo perdavimas buvo sutrumpintas beveik du kartus ir inauguracijos data nukelta į sausio 20 d.
Pokyčiai
Daugiausiai prezidento inauguracijų Jungtinėse Valstijose įvyko ant Kapitolijaus laiptų. Iki pat 1981 m., kai Ronaldas Reaganas šią ceremoniją perkėlė į Vakarų Frontą. Pagrindinė to priežastis – noras atrasti daugiau erdvės žiūrovams. Tačiau šis žingsnis taip pat buvo ir labai simbolinis. Iš Vakarų Fronto naujasis prezidentas žvelgia į G.Washingtono ir A.Lincolno paminklus bei Arlingtono nacionalines kapines.
Tai ir yra amerikietiškos prezidento inauguracijos prasmė: ji ne tik labai susijusi su praeitimi, bet ir žvelgia į ateitį.
Taip bus ir per B.Obamos inauguraciją sausio 20 d. – tą gyvą demokratinės alchemijos akimirką, kai rinkėjų balsai tampa žmonių karaliumi. Tačiau vėliau jis, kaip ir jo pirmtakai, nusileis į žemę ir pradės sunkiausią darbą pasaulyje, kuriam pasiruošti negali padėti nei turima patirtis, nei tauta.
