Rusijoje išslaptinti dokumentai, nušviečiantys Stalino represijų pradžią žymėjusį Kirovo nužudymą

Paslaptingas S.Kirovo, kuris partijoje buvo daug populiaresnis už Staliną, nužudymas 1934 metų gruodžio 1 dieną dešimtmečius buvo tarp labiausiai saugomų Kremliaus paslapčių, nes daugelį svarbių tos bylos dokumentų slaptoji tarnyba iškart įslaptino.

Istorikai ilgai įtarė, jog Stalinas nužudė S.Kirovą, kad eliminuotų varžovą ir galimą grėsmę.  Tačiau iš FST paskelbtų dokumentų, tarp jų – L.Nikolajevo dienoraščio, kuris skelbiamas leidus jo sūnui, galima susidaryti nusivylusio Komunistų partijos funkcionieriaus, kuris veikė vienas, iš pykčio ir keršto, paveikslą.

SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija 1934 metų gruodžio 29 dieną priėmė sprendimą sušaudyti L.Nikolajevą ir dar 13 žmonių, kuriuos pavadino „pogrindine teroristine organizacija „Leningrado centras“.

Tai buvo miesto valymas – trėmimai, mirties bausmės, lageriai, – T.SucharnikovaŠis įtariamas sąmokslas, kurio įrodymų dabar išslaptintuose dokumentuose nėra, suteikė Stalinui pretekstą pradėti pirmąją masinių represijų bangą. Per Didįjį valymą, kuris savo piką pasiekė 1937–1938 metais, žuvo milijonai žmonių, o dar nesuskaičiuojamos daugybės gyvenimai buvo suluošinti.

„Po S.Kirovo nužudymo Leningrado gyventojų skaičius 1935 metų pirmąjį ketvirtį sumažėjo 35–iais tūkst. žmonių. O juk mieste nebuvo nei choleros nei maro. Tai buvo miesto valymas – trėmimai, mirties bausmės, lageriai“, – sakė S.Kirovo muziejaus direktorė Tatjana Sucharnikova, surinkusi, išnagrinėjusi ir antradienį mokslininkams bei žurnalistams pristačiusi dokumentus, kurie Lubiankos archyvuose buvo saugomi lygiai 75 metus.

Iki šiol SSRS ir Rusijos slaptosios tarnybos neleido tyrėjams naudotis šiais dokumentais, kurie rodo, jog L.Nikolajevas nusprendė atkeršyti už tai, kad dėl partijos drausmės pažeidimo buvo pašalintas iš bolševikų gretų, ir už tai, kad nepaisant skundų dėl širdies buvo atsisakyta duoti jam kelialapį į sanatoriją.

„Žmogus žinojo, kaip jis keršys. Nikolajevas parengė planą. Mes netiesiogiai matome, kaip tai bus daroma, ir pasirengimo nusikaltimui motyvus“, – aiškino T.Sucharnikova.

L.Nikolajevas reikalavo, kad Leningrado valdžia duotų jam pareigas partijos hierarchijoje, bet jis buvo nusiųstas į gamyklą dirbti žemesnėse pareigose.

„Tokio darbo jis atsisakė. Todėl neteko teisės į maisto kortelę, o jis turėjo du vaikus“, – sakė T.Sucharnikova.

Dienoraštyje ir laiškuose L.Nikolajevas rašė: „Nors pats save valgyk – nėra nei pinigų, nei produktų... Sau jie (partijos lyderiai) turi garažus su automobiliais, o mums – žalia duona“.

Išmaitinti šeimą teko jo žmonai – Mildai Draulei, apie kurią praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje buvo rašoma, kad ji buvo S.Kirovo meilužė. T.Sucharnikovos nuomone, nužudymo iš pavydo versija yra nepagrįsta, L.Nikolajevo archyve apie tai nėra nė žodžio, o Milda buvo pavyzdinga žmona ir motina.

„Aš mirštu dėl politinių įsitikinimų. Nėra laisvo gyvenimo pasirinkimo, aš turiu mirti. Aš noriu mirti su tokiu pat džiaugsmu, kaip ir gimiau. Aš kovosiu su tokia pat jėga, kaip išaugau kovoje dėl egzistavimo. Smūgis turi būti smogtas be mažiausio apsirikimo“, – rašė L.Nikolajevas likus kelioms savaitėms iki šūvių į S.Kirovą, kurie nuaidėjo 1934 metų gruodžio 1 dieną Smolnio – partijos Leningrado srities komiteto rezidencijos – koridoriuje.

T.Sucharnikova sako, kad po S.Kirovo nužudymo represijos vyko ne tik Leningrade, bet ir Maskvoje, Minske, Kijeve.

„NKVD štabai įsteigti kiekviename miesto rajono vykdomajame komitete, o teisminis procesas įvestas “pagreitintas„ (jis ir anksčiau nestebino lėtumu) ir be teisės apskųsti (jis ir anksčiau nebuvo skundžiamas). Manoma, kad 1934–1935 metais buvo išvalyta ketvirtadalis Leningrado“, – „GULAGo archipelage“ rašė Aleksandras Solženicynas.

Vėliau buvo iškelta kita versija, pagal kurią L.Nikolajevas buvo tik įrankis NKVD darbuotojų rankose, o šie esą veikė vykdydami J.Stalino, kuris norėjo pašalinti konkurentą valdžioje, nurodymus.

Kai kurie istorikai mano, jog S.Kirovas, kuris įėjo į aukščiausią valdžios instituciją –VKP (B) CK Politinį biurą, – galėjo būti išrinktas į aukščiausią partijos postą vietoje J.Stalino.

Tačiau 1990 metais paskutinio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas, išnagrinėjęs „Kirovo bylą“, priėjo prie išvados, kad L.Nikolajevas tikriausiai veikė vienas, bet jo veiksmų motyvai nėra aiškūs.

1886 metais gimęs S.Kirovas 1904–aisiais prisišliejo prie V.Uljanovo–Lenino šalininkų, vadovavo revoliucinės partijos kovinėms draugovėms. Po Spalio revoliucijos jis vadovavo represijoms prieš bolševikų priešininkus Astrachanėje, o 1926 metais ėmė vadovauti buvusiai sostinei, kuri tuo laiku jau buvo pervardyta Leningradu.