Nors jo paties čia nebuvo, vis vien jis šmėkšojo patalpoje nelyginant didžiulis dramblys – Donaldas Trumpas. Ne vienas panašiai apibūdino įspūdį, tvyrojusį perpildytoje ir lūkesčių pritvinkusioje Miuncheno konferencijos posėdžių salėje. Nors stengtasi neminėti jo vardo, vis viena visiems buvo aišku: su 45-uoju JAV prezidentu pasauliui kilo grėsmė išsimušti iš vėžių.
O štai kitą žmogų magėjo užjausti – viceprezidentą Mike'ą Pence'ą, kuris savo pasisakyme ne sykį tikino kalbąs Donaldo Trumpo vardu. Ir vis viena konferencijos vestibiuliuose netrūko skeptikų, kurie nebuvo tikri, ar JAV „Twitter“ žinučių karalius nauja žinute neatšauks visų tų raminančių pažadų, kuriuos JAV delegacija Miunchene dalino nervingiems europiečiams.
Juolab, kad tuo pat metu tolimojoje Floridoje savo šalininkams jis postringavo apie blogus dalykus Švedijoje, švedams stebintis, kas gi ten pas juos dedasi. „Švedija? Teroro išpuolis? Ką jis rūko?“ – „Twitter“ paskyroje iš Miuncheno konferencijos replikavo buvęs Švedijos premjeras Carlas Bildtas.
Iššūkis Rusijai
Kaip tik dėl tokių ir panašių alternatyvių faktų ir pasibaigus Miuncheno konferencijai neapleidžia netikrumo jausmas. Džiaugtis konferencijos rezultatais be išlygų sunku: ar aukščiausio rango Trumpo administracijos atstovai Miunchene iš tikro perteikė Baltųjų rūmų požiūrį?
Vis dėlto svarbiausia išvada aiški: medaus mėnuo tarp Vašingtono ir Maskvos – jei tokio išvis būta – baigėsi. Ir dar kaip!
JAV įsipareigojimus NATO viceprezidentas Pence'as žadėjo ir ateityje vykdyti „kuo užtikrinčiausiai“. Į NATO Vašingtonas žiūri rimtai ir atsakingai. Lygiai kaip ir į Europą. Nors, beje, apie Europos Sąjungą Pence'as kalbėti vengė. Ukrainos klausimu pozicija irgi nepakito: Amerika reikalauja, kad Rusija vykdytų Minsko susitarimo įsipareigojimus ir nori išlaikyti sankcijas.
Aiškūs JAV senatorių žodžiai Maskvai ir perspėjimas prezidentui
Vadinasi, sandėrio tarp Putino ir Trumpo, sudaryto sąjungininkų ir nervingų rytų europiečių sąskaita, nebus. Prieš užsiveriant konferencijos vartams, kai kurie JAV senatoriai dar gerokai „užvažiavo“.
Nereikia manyti, kad įžūlaus Maskvos kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus tema jau išbraukta iš darbotvarkės, – tikino Jeanne Shaheen, Christopheris Murphy ir Lindsey Grahamas. Netgi priešingai, viskas bus iš pagrindų išsiaiškinta. Ir būtent Trumpo partijos draugas Lindsey Grahamas pasigedo aiškių Donaldo Trumpo žodžių, smerkiančių rusų veiksmus.
„2017-ieji bus metai, kai kongresas spirs Rusijai į užpakalį“, – sakė Grahamas. Ir tai buvo signalas iškart dviems adresatams: Maskvai ir Donaldui Trumpui, kuris nepailsta reikšti abejonių dėl Rusijos kišimosi. Kongresas žada šiuo klausimu prezidentui nepasiduoti. Beje, ar minėtųjų trijų senatorių pozicijos išreiškia senato daugumos požiūrį, paaiškės tik ateityje. Grahamas įsitikinęs, kad Maskvai jos veiksmai dar atsirūgs.
O štai spaudos laisvės klausimu kritika Donaldo Trumpo adresu iš savų gretų buvo tokia aštri, kad ją jau būtų galima laikyti viešu antausiu. Kelios dienos prieš konferenciją prezidentas „Twitterio“ paskyroje JAV medijas išvadino „Amerikos priešais“. Respublikonų senatorius Johnas McCainas Miunchene gynė laisvą žiniasklaidą, primindamas istorines pamokas: „Pirmas diktatorių tikslas yra užgniaužti laisvą spaudą.“ Laisvos žiniasklaidos ginti stojo ir kiti senatoriai, prie jų prisijungė net ir Trumpo gynybos sekretorius Jamesas Mattis.
Baltuosiuose rūmuose tą temą dar teks ilgai atrajoti. Suprantama, tokius pasisakymus Miunchene vadinti maištu prieš prezidentą būtų per drąsu. Tačiau tai buvo aiškus perspėjimas, kad su Trumpo išsišokimais nesiruošiama taip jau paprastai susitaikyti.
Europai teks dėti daugiau pastangų
Vienu klausimu JAV pozicija buvo visiškai vieninga: Vašingtonas išsakė ištikimybę Aljansui, drauge reikalaudamas iš europiečių dėti daugiau pastangų, o tai reiškia – investuoti daugiau lėšų.
Europiečiams neliko nieko kito, kaip tik sutartinai reaguoti: „Supratom“. Angela Merkel dar sykį patikino dėsianti pastangas, kad tolesnėje perspektyvoje būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas gynybai skirti du procentus nuo BPV. O ir apskritai Europa privalanti daug aktyviau rūpintis savo gynyba. Trumpo reikalavimai Aljanso, kurį 70 procentų finansuoja JAV, narių mąstysenoje sužadino esminius pokyčius. Tiesa, Europos armijos bent kol kas nebus, tačiau europiečiai pasiryžę labiau sutelkti gretas. Tai jau dabar matyti, nors kol kas nėra aišku, kiek pavyks įveikti nacionalinius egoizmus bei ambicijas.
Miuncheno konferencijoje buvusio vicekanclerio, naujojo užsienio reikalų ministro Sigmaro Gabrielio iškeltas klausimas, ar Vokietija gali pakelti tokias dideles išlaidas gynybai, rodo, kad šalyje prasidėjo rinkiminė kova. Vis dėlto klausimas, ką Vokietijos armija darytų su tais papildomais 25 milijardais eurų per metus, nėra nepagrįstas, – prasmingai išleisti tokias sumas pinigų ji ateinančiais metais nesugebėtų. Tuo klausimu žadama rimtai diskutuoti su Vašingtonu.
Atidžiau pažvelgus, aiškėja, jog socialdemokratų pozicija šiuo klausimu nelabai skiriasi nuo krikščionių demokratų. Angela Merkel taipogi nėra radikalaus išlaidų didinimo šalininkė. Juk NATO viršūnių susitikime Velse dviejų procentų tikslą Aljanso narės įsipareigojo pasiekti per 10 metų.
Ir vis dėlto Miuncheno saugumo konferencija parodė, kad šio klausimo nebepavyks apeiti. Amerikos prezidentas, ir toliau besielgiantis taip, tarsi būtų nesibaigiančioje rinkiminėje kovoje, neleidžia europiečiams nurimti ir būti užtikrintiems dėl bendros Aljanso ateities.
