Tam, kad patektum į „Donecko Liaudies respublikos“ būstinę, reikia praeiti pro dvejas iš padangų, akmenų, smėlio maišų suręstas barikadas, apraizgytas spygliuota viela. Ant kabančių ženklų – užrašai „Ukraina yra prieš amerikiečių fašistų agresiją“ arba „Ne JAV ir Europos Sąjungai“. Virš įėjimo kabo Rusijos vėliava.
Vienuolikos aukštų vietos valdžios administracijos pastate, kurį prorusiški diversantai užėmė balandžio 7 dieną, veiksmas nuolat verda. Karinėmis uniformomis apsirengę, kaukes dėvintys ir lazdas rankose turintys jauni vyrai bėgioja laiptais aukštyn žemyn vykdydami nurodymus. Kabinetuose, kuriuose anksčiau dirbo valstybės tarnautojai, dabar pagyvenę separatistai planuoja „Donecko Liaudies respublikos“ ateitį.
Visai ne sutapimas, kad padangos, plakatai, vėliavos ir kaukės labai primena Maidano protestus Kijeve, nors Donecke ir skleidžiama visiškai priešinga žinia. Donecke imituojamas žmonių sukilimas – tas, nuo kurio vasario mėnesį iš šalies pabėgo Viktoras Janukovyčius.
V.Putino užsienio politika geriausiai gali būti apibūdinama kaip „pasmerk ir pamėgdžiok“
Vladimirui Putinui oponentų pamėgdžiojimas yra vienas iš pagrindinių elementų valdžios išlaikyme. Namuose Rusijos prezidentas prižiūri demokratiją – su klastojamais rinkimais, bijančia reikštis opozicija. Jo užsienio politika geriausiai gali būti apibūdinama kaip „pasmerk ir pamėgdžiok“. Nuo 2007 metų, kai Miuncheno kalboje jis užsipuolė JAV hegemoniją, V.Putinas nuolat niršta ant Vakarų, tačiau netrukus jis savaip kartoja tas nuodėmes, kurias ką tik pasmerkė.
Režimo Irake pasikeitimas V.Putinui uždegė žalią šviesą įžengti į Gruziją ir pagrasinti tuometiniam prezidentui Mikchailui Saakašviliui. NATO intervencija Kosove ir jo kaip nepriklausomos valstybės pripažinimas tapo pasiteisinimu Rusijai aneksuoti Krymą. Net Eurazijos Sąjunga, į kurią V.Putinas bandė priversti įstoti Ukrainą, yra dirbtinė Europos Sąjungos kopija – kurią jis kritikuoja, bet iš tikrųjų pavydi.
Dabar Maidano judėjimas, kurį Kremlius pavadino Vakarų jėgų remiamu ginkluotu perversmu, yra įžūliai imituojamas rytiniuose Ukrainos miestuose.
„Jeigu žmonės Maidane galėjo sukilti, kodėl negalime mes?“, – kartoja Rusijos rėmėjai Ukrainos Rytuose. Tačiau jie ignoruoja faktą, kad protestai sostinėje prasidėjo kaip taikios demonstracijos, kurios kelis mėnesius augo ir plėtėsi. Mūšiai užvirė tik kaip atsakas į milicijos žiaurumą.
Eurazijos Sąjunga, į kurią V.Putinas bandė priversti įstoti Ukrainą, yra dirbtinė Europos Sąjungos kopija – kurią jis kritikuoja, bet iš tikrųjų pavydi
Taiki protestų fazė Donecke tęsėsi labai trumpai – ilgai nelaukę ginkluoti diversantai ir teroristai užėmė Slovjanską be jokių provokacijų iš naujosios Ukrainos valdžios Kijeve. Tik tuomet, kai iki dantų ginkluoti separatistai įsitvirtino mieste, valdžia pradėjo ne itin sėkmingą antiteroristinę operaciją.
Rusijos rėmėjai Donecko gatvėse raginami nuolat skųstis savo padėtimi. Dažniausiai jie mini naują laikinosios vyriausybės įstatymą, kuris pažemina rusų kalbos statusą. Tačiau jį nedelsiant vetavo prezidentas Oleksandras Turčynovas. Kartais jie skundžiasi, kad Kijevas prieš juos naudoja „tankus ir lėktuvus“, tačiau Ukrainos pajėgos buvo atsiųstos tik tada, kai separatistai paėmė ginklus į rankas. Jeigu laikinoji Ukrainos valdžia ir gali būti kuo nors kaltinama – tai nebent tuo, kad pamiršo su Donecku – V.Janukovyčiaus politine baze – pasikalbėti apie jų vietą naujoje politinėje tvarkoje.
Niekas iš mano sutiktų žmonių prorusiškuose mitinguose negalėjo įvardinti jokių tikrų grėsmių ar priespaudos įrodymų. Paklausti, kas juos motyvuoja, jie kalbėjo nuvalkiotomis frazėmis iš Rusijos valstybinės televizijos apie „Kijevo chuntą“, „fašistus“, „neteisėtą vyriausybę“, „referendumą“ ir „federalizaciją“. Paprašius paaiškinti plačiau nelabai ką ir pavykdavo sužinoti.
Protestuotojų pasimetimas suprantamas – juk niekas iš tikrųjų jų nelaiko priespaudoje ir jie laisvai gali kalbėti rusiškai. Dažnai vartojami išsireiškimai „etniniai rusai“ ir „rusakalbių mažuma“ sukuria įvaizdį, kad rusai ir ukrainiečiai gyvena skirtingose bendruomenėse. Iš tikrųjų jie gyvena kartu ir puikiai vieni kitus supranta. Kijeve vis dar gyvena daug rusų, nors miestas ir yra nusistatęs prieš V.Putiną. Po Ukrainos nepriklausomybės 1991 metais vyresniems žmonėms šalies Rytuose buvo sunku pereiti prie ukrainiečių kalbos, kuri pradėta naudoti valstybinėse įstaigose. Naujajai kartai tai visai ne problema. Net ir V.Janukovyčius išmoko į tautą kreiptis ukrainietiškai.
Sovietiniam žmogui ir buvusiam KGB agentui V.Putinui pilietinio aktyvumo koncepcija nėra suprantama – jis negali suprasti, kaip paprasti žmonės gali veikti be instrukcijų ir be atlygio
Konflikto tarp ukrainietiškai ir rusiškai kalbančių gyventojų iliuzija yra būtina V.Putino planui supriešinti Ukrainą ir neleisti jai pasiekti politinio stabilumo, kuris būtinas gelbėjantis nuo ekonominio kracho. Jeigu keli prorusiški regionai atsiskirs kaip separatistinės respublikos – V.Putinas labai apsidžiaugs.
Kremliaus kontroliuojamos televizijos paišo savą „realybę“. Jos bando įtikinti, kad JAV siekia suskaldyti Ukrainą, kad Kijevas sulaužė Ženevos susitarimą, kad užsienio valstybės finansuoja ir remia Ukrainos pajėgas Slovjanske.
Kremliaus vadinamas žmonių sukilimas Donecke yra Maidano, kur prasiveržė piliečių pyktis, karikatūra. Tačiau sovietiniam žmogui ir buvusiam KGB agentui V.Putinui pilietinio aktyvumo koncepcija nėra suprantama – jis negali suprasti, kaip paprasti žmonės gali veikti be instrukcijų ir be atlygio.
Pirmasis šokas V.Putinui buvo po Oranžinės revoliucijos 2004 metais, kai suklastotais rinkimais pasipiktinę žmonės privertė anuliuoti prezidento rinkimų rezultatus, pagal kuriuos laimėjo Kremliaus numylėtas V.Janukovyčius. Įsitikinęs, kad už šios revoliucijos stovėjo Vakarų finansuojami studentai, Kremlius įkūrė savo jaunimo grupę – „Naši“. Tai neva turėjo nutildyti valdžios kritikus. Kai dešimtys tūkstančių maskviečių išėjo į gatves reikšdami savo nepasitenkinimą suklastotais rinkimais 2011 metų gruodį, V.Putinas buvo pasimetęs. Tuomet jis apkaltino JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton.
Kaip ir protestai Maskvoje prieš dvejus metus, šios žiemos protestai Maidane buvo remiami miestiečių viduriniosios klasės ir jaunų žmonių, kurie suaugo po komunizmo žlugimo. Kartu su šalininkais ir Vakarų Ukrainos – kuri tapo Sovietų Sąjungos dalimi tik po Antrojo pasaulinio karo – protestuotojai Kijeve suformavo naują plačią koaliciją ne tik prieš Maskvos remiamą V.Janukovyčiaus valdžią, bet ir prieš visą sovietinį palikimą. Nieko keisto, kad Lenino paminklo nuvertimas Kijeve tapo tokiu simboliniu žingsniu.
Jeigu referendumai Rytų Ukrainoje bent iš dalies pavyks, jais Rusija gali pasinaudoti kaip pretekstu atsiųsti savo „taikdarius“. Ir tuomet jau nebebus svarbu, ar separatistai buvo tikri, ar ne
Rytų Ukrainoje, kurioje Lenino statulos laikomos rusiško identiteto ženklu, požiūris į sovietinę praeitį yra kitoks. Industriniame regione susiformavo stipri darbininkų klasė, kuri iš aukšto žvelgė į „baltarankius“ Maidano protestuotojus – pilietinis aktyvizmas niekada nebuvo populiarus Rytuose.
Todėl dar keisčiau, kad Donecke kilo prorusiškos demonstracijos. Kijevas apkaltino Rusiją, kad ši autobusais veža žmones į Ukrainos mitingus. Jie tapo piktų „babuškų“, neišsilavinusių jaunuolių ir konspiracijų teorijų šalininkų mišiniu. Kitaip tariant, tų, kurie pralaimėjo Ukrainai pereinant nuo komunizmo link kapitalizmo. Daugeliui jų net buvo mokama už dalyvavimą protestuose.
Tačiau dabar iškyla pavojus, kad dirbtinai V.Putino suorganizuoti separatistiniai judėjimai gali patys toliau gyvuoti. Nesąmonių pilni Rusijos televizijų reportažai apie „žiaurius Kijevo veiksmus prieš savo žmones“ gali paskatinti žmones Rytų Ukrainoje, kurie niekada net negalvojo apie atsiskyrimą nuo Ukrainos, linkti prie Rusijos. Pagrindinis Rusijos tikslas – skubiai įvykdyti referendumus, o po kelių savaičių ir sužlugdyti Ukrainos prezidento rinkimus.
V.Putinas jau yra pareiškęs, kad pasilieka sau teisę įvesti kariuomenę į Ukrainą, jeigu bus liejamas kraujas. O jeigu referendumai Rytų Ukrainoje bent iš dalies pavyks, jais Rusija gali pasinaudoti kaip pretekstu atsiųsti savo „taikdarius“. Ir tuomet jau nebebus svarbu, ar separatistai buvo tikri, ar ne.
