Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

JAV karių nužmogėjimas Afganistane: nužudyk civilį ir jį išniekink. Pirmoji dalis (N-14)

Talibano atstovai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Talibano atstovai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Populiarus žurnalas „Rolling Stone“ publikavo šokiruojantį straipsnį apie JAV karių nužmogėjimą. Amerikos kariai Afganistane ne tik žudė nekaltus civilius, bet ir išniekino jų kūnus. Nušauti žmogų važiuojantį mopedu ar „grožėtis“ nutrauktomis kojomis – tai „norma“. Šiame straipsnyje – karo realybė be pagražinimų.

Praėjusių metų pradžioje, po šešių mėnesių praleistų Afganistane, grupė JAV pėstininkų „subrendo“ lemtingam sprendimui: pagaliau atėjo laikas nužudyti haji (bendrinis Irako, Afganistano žmonių, arba piligrimų, keliaujančių į Meką pavadinimas).

Troškimas žudyti afganų civilius „Bravo“ kuopoje brendo ilgai. Ši idėja buvo aptarinėjama tiek  pietų pertraukų metu, tiek naktiniuose budėjimuose. Kelias savaites kariai svarstė „laukinės“ medžioklės etiškumą ir tikimybę būti pagautiems nusikaltimo vietoje.

Žurnalo redakciją pasiekusios žiaurios nuotraukos: JAV kariai išniekino afganų kūnus (N-14).

Vieni prieštaravo, kiti buvo pasišovę veikti kuo greičiau. Vis dėlto, vos praėjus naujųjų metų ūžesiui, kai žiema galiausiai pasitraukė iš tuščių Kandaharo provincijos lygumų, vyrai nusprendė, kad užteks kalbėti – laikas veikti.

„Bravo“ kuopa turėjo išrauti Talibaną su šaknimis ir  įtvirtinti Amerikos valdžią viename žiauriausių šalies regionų. Vis dėlto vyrams sekėsi nekaip.

Penkiolikmečio nužudymas iš pasalų

Sausio 15-osios rytą, 3-iasis būrys (5-osios šarvuočių brigados dalis) išvyko iš savo palapinių miestelio. Masyvus, aštuonratis sunkvežimis riedėjo tuščia dykuma, kol galiausiai pasiekė izoliuotą ūkininkų kaimelį La Mohammad Kalay.

Saugumo sumetimais kareiviai paliko savo šarvuočius gyvenvietės prieigose. Toliau ėjo pėsti. Buvo įtarimų, kad kaimo gyventojai padėjo slapstytis Talibano kovotojams, kurie rengė išpuolius prieš JAV karius. Bet trečiojo būrio kareiviams žygiuojant gilyn į kaimelį, ginkluotų kovotojų ar jų įtvirtinimų nebuvo matyti. Juos pasitiko iki skausmo pažįstamas vaizdas: molio, purvo ir šiaudų pastatai, skurstantys afganų ūkininkai, gyvenantys be elektros ar vandentiekio. Taip pat barzdoti vyrai išpuvusiais dantimis ir apsirengę tradiciniais rūbais. Vaikai nekantraujantys gauti saldumynų ar pinigų.

Jie nebuvo panašūs į Talibano šalininkus. Patys sukilėliai dažniausiai laikydavosi atokiau, o išpuolius rengdavo naudodami savadarbius sprogmenis.

Kol aukštesnio rango karininkai bandė susikalbėti su vietiniu, pažįstančiu visus kaimo gyventojus, du kareiviai nutolo nuo būrio ir pasiekė patį kaimo kraštą. Ten esančiame aguonų lauke jie pradėjo ieškoti savo pirmosios aukos.

„Susitarėme, kad, jei jau ruošiamės daryti kažką beprotiško, būtų geriau, kad neliktų liudininkų“, – vėliau Armijos tyrėjams teigė vienas vyrų.

Kapralas Jeremy Morlockas ir eilinis Andrew Holmesas pamatė jauną ūkininką, stovintį vienui vieną dar neužaugusių aguonų lauke. Tolumoje slankiojo keli amerikiečių kareiviai, saugoję užnugarį. Ūkininkas buvo vienintelis afganas akiratyje. Kadangi arti nebuvo nė gyvos dvasios, laikas veikti buvo idealus.

Jam buvo vos 15 metų. Ne ką jaunesnis nei jo budeliai: Morlockas buvo 21-erių, o Holmesas 19-os. Nužudytojo vardas buvo Gul Mudin, įprastas vardas Afganistane. Jis buvo užsimaukšlinęs nedidelę kepurę ir apsisiautęs žalia striuke. Rankose nelaikė nieko, kas galėtų priminti ginklą. Jo veido išraiška buvo sveikinanti. „Jis nekėlė grėsmės“ – vėliau prisipažino Morlockas.

Link jų einančiam jaunuoliui vietiniu Pashto dialektu buvo įsakyta sustoti. Berniukas darė kaip lieptas ir stovėjo ramiai.

Kareiviai priklaupė už purvo plytų sienos. Naudodamas sieną kaip priedangą, Morlockas metė granatą afganų berniuko link. Šiai sprogus Holmesas paleido kelias ugnies serijas į netoliese esanti vaikiną. Mudino kepurė nukrito, jis sukniubo ir veidu trenkėsi į žemę. Aplink jo galvą tuoj pat susiformavo kraujo bala. Jam buvo vos 15 metų. Ne ką jaunesnis nei jo budeliai: Morlockas buvo 21-erių, o Holmesas 19-os.

Šūvių aidas nuvilnijo mieguisto kaimelio gatvėmis. Įprasta, kad netikėti šūviai išprovokuoja greitą netoliese esančių kareivių reakciją. Vis dėlto šį kartą viskas buvo kitaip. Kariūnai  nekreipė dėmesio net tuomet, kai Morlockas pasiuntė signalą, jog yra puolamas.

Ant netoliese stūksančio kalno patruliuojantis armijos specialistas Ashtonas Mooreas paaiškino savo kolegai Adam'ui Winfieldui, kad ką tik girdėti šūviai tikriausiai buvo signalas, jog planas nužudyti afganų civilį pagaliau įgyvendintas.

Galiausiai į įvykio vietą atvykę bendražygiai rado kraujo baloje gulinti vaikino kūną. Morlockas ir Holmesas , kurie vis dar buvo pasislėpę už sienos, atrodė patenkinti. Vyresniajam seržantui paklausus kas įvyko, Morlockas atsakė, kad berniukas bėgo jų link su granata rankose. „Mes privalėjom jį nušauti“, – tvirtino kareivis.

Sunku patikėti, kad atsiskyręs Talibano kovotojas bandė užpulti kareivius atviroje vietoje vidury baltos dienos ir dar ginkluotas vos viena granata. Netgi būrio vadas kapitonas Patrickas Mitchellas manė, kad Morlocko istorija keistoka.

Kontrolinis šūvis. Tiksliau, du šūviai

„Man tiesiog pasirodė neįprasta, kad kažkas tiesiog paimtų ir nė iš šio nė iš to mestų granatą į porą kareivių“, – vėliau tyrimą atliekančiai komisijai tvirtino Mitchellas.

Tačiau kapitonas neįsakė savo vyrams padėti kraujo klane gulinčiam vaikinui. Užuot tai padaręs, jis liepė vyresniajam seržantui Krisui Sprague užtikinti, kad vaikinas iš tikro būtų miręs. Sprague pakėlė ginklą ir iššovė du šūvius.

Kol kareiviai sukiojosi aplink negyvą kūną, iš netoliese esančio aguonų lauko atbėgo garbaus amžiaus vietinis gyventojas ir apkaltino amerikiečius nužudymu. Rodydamas į Morlocką jis teigė, kad būtent jis, o ne berniukas metė granatą. Kareiviai ignoravo senolį.

Kūno atpažinimui kareiviai pasikvietė kaimo gyventoją, su kuriuo prieš kelias minutes kalbėjo vyresnieji karininkai. Skaudus sutapimas: brutaliai nužudytas berniukas buvo šio vyro sūnus. Akimirka, kurią vyras suprato, kad kraujo klane gulintis kūnas dar prieš kelias minutes buvo jo sūnus, armijos raporte buvo pažymėta įrašu: „Tėvas atrodė labai liūdnas“.

Tačiau net ir gedinčio tėvo skausmas nesudrumstė pakilios kareivių nuotaikos. Ieškodami ypatingo pobūdžio tatuiruočių, vyrai nuplėšė rūbus nuo vaikino kūno. Po to, naudodami nešiojamą biometrinį skaitytuvą, jie patikrino berniuko pirštų antspaudus ir akių raineles. Bendražygių teigimu, Holmesas nešiojosi nužudyto berniuko pirštą plastikiniame maišelyje.

Atlikę protokole numatytas užduotis, kareiviai ėmė džiugiai fotografuoti vieni kitus.  Vienoje rankoje nerūpestingai laikydamas cigaretę, o kitoje už plaukų pakeltą negyvo pusnuogio vaikino galvą, Holmesas atrodė kaip išdidus medžiotojas, norintis įsiamžinti prie savo laimikio. Morlockas šią akimirką įamžino tokia pat maniera.

Visų mėgstamas talentingasis būrio vadas Calvinas Gibbsas šia betiksle žmogžudyste liko sužavėtas labiausiai.

„Atrodė tarsi jam tai būtų eilinė darbo diena“ – kraupius įvykius atsimena vienas kareivių. Gibbsas pradėjo žaisti su negyvu kūnų – judino rankas ir burną, tarsi berniukas kalbėtų. Vėliau, naudodamas medicinines žirkles, jis nukirpo mažąjį negyvo vaikino pirštą ir išdidžiai padavė jį Holmesui, kaip trofėjų už pirmąjį nužudytą afganą.

Bendražygių teigimu, Holmesas nešiojosi pirštą plastikiniame maišelyje. „Jis norėjo tą pirštą turėti visada ir net planavo jį sudžiovinti“, – tvirtino Holmeso kolega. „Ir labai didžiavosi savo trofėjumi“.

Nė vienas kareivis, dalyvavęs šioje operacijoje, nebuvo nubaustas ar sudrausmintas. Įsidrąsinę kuopos nariai toliau tęsė medžioklės maratoną dar per keturis mėnesius ir nužudė mažiausiai keturis civilius.

Kai šie įvykiai galiausiai iškilo į viešumą, Armijos vadovybė dėl šių incidentų apkaltino žemiausio rango kareivius ir teigė, jog jie veikė vieni, be vyresniųjų žinios. Pentagonas griežtai uždraudė „Bravo“ kuopos nariams komentuoti šiuos įvykius, motyvuodamas tuo, kad kareiviai gali užsitraukti visuomenės ir bendražygių nemalonę.

Vis dėlto JAV Armijos įrašai ir interviu su „Bravo“ kuopos nariais, surinkti žurnalo „Rolling Stone“ byloja, kad žudikų grupė veikė nesislapstydama. Skirtingai nuo oficialios Pentagono versijos, civilių žudynės buvo įprastas reiškinys. „Visi žinojo, kas vyksta ir visi suprato, kad tai neteisėta“, – tvirtino kareivis, viešai prabilęs apie šiuos įvykius. Suplanuotos žmogžudystės buvo vieša paslaptis ir mažiausiai vienas kareivis iš kitos šarvuočių brigados taip pat medžiojo civilius gyventojus.

„Jie turėjo daug patirties žudant civilius ir mokėjo išsisukti nuo atsakomybės“, – Armijos nusikaltimų tyrimų darbuotojams tvirtino tokio elgesio pakęsti nebegalėjęs eilinis Justinas Stoneris.

Žudikų tradicijos: atšvęsti aukos mirtį ir dalintis ezekucijų nuotraukomis

Praėjus vos kelioms dienoms nuo pirmosios žmogžudystės, Mudino (nušautojo berniuko) dėdė su dar 20 kaimelio gyventoju užgulė Ramrod'o bazės Kandahare vartus ir reikalavo paaiškinimo. „Jie praktiškai sėdėjo prie mūsų durų“, – atsimena pulkininkas leitenantas Davidas Abrahamsas, antrasis žmogus pagal rangą batalione. Keturias valandas trukusio pokalbio metu Mudino dėdė aiškino, jog keli kaimelio vaikai matė, kaip amerikiečių kareiviai nužudė jo sūnėną. Bataliono viršininkas įsakė pakartotinai apklausti įvykyje dalyvavusius kareivius, tačiau D. Abrahamsas tvirtino, kad šioje situacijoje ir taip viskas aišku.

Buvo ir daugiau karininkų, kurie į šią situaciją žiūrėjo pro pirštus. Nei 3-ojo būrio vadas kapitonas Matthew Quiggle, nei leitenantas Romanas Ligsay nebuvo traukiami atsakomybėn už tai, kad nepranešė apie civilių žmogžudystes.

Kaip paaiškėjo vėliau, tokia „kompetencijos stoka“ nesutrukdė karininkams pakilti karjeros laiptais. Ligsay vėliau buvo suteiktas kapitono laipsnis. Seržantas, kuris prisijungė prie būrio balandį, buvo paaukštintas iki būrio vado. Nors, kareivio bendradarbiavusio su Armijos tyrėjais teigimu, karininkas viską žinojo apie civilių  žudymus.  Nuotraukose užfiksuotos rankos nukapotais pirštais, sumaitoti kūnai, atskiros kūno dalys. Vienoje nuotraukoje matyti, kaip amerikiečių kareivis baksnoja nutrauktą galvą su pagaliu.

Nežinoti apie vykstančias skerdynes nebuvo įmanoma. Nes 3-ojo būrio kariai nuolatos keisdavosi filmuota medžiaga ir nuotraukomis, kuriose įamžinti jų žygdarbiai.

Nuotraukos, atsiųstos žurnalui „Rolling Stone“ liudija apie fantasmagorišką karių kultūrą: afganų civilio žmogžudystė yra pretekstas švęsti.

„Dauguma būryje nekentė afganų, nesvarbu ar tai buvo Nacionalinė policija, Nacionalinė armija, ar paprasti civiliai. Visi juos vadino laukiniais“, – tyrėjams aiškino vienas kuopos narių. Nuotraukose užfiksuotos rankos nukapotais pirštais, sumaitoti kūnai, atskiros kūno dalys. Vienoje nuotraukoje matyti, kaip amerikiečių kareivis baksnoja nutrauktą galvą su pagaliu.

Neaišku kieno kūnai matomi nuotraukose – civilių ar Talibano kovotojų. Tačiau bet kokiu atveju tai yra grubus JAV armijos nuostatų pažeidimas. Vis dėlto, tarp karių tokia vaizdinė medžiaga traktuojama kaip karo trofėjus ar reikšmingas atsiminimas.

Kelių kareivių asmeniniuose kompiuteriuose tokios nuotraukos buvo rastos greta pamėgtų vaidybinių filmų ir televizijos laidų.

VIDEO: JAV kariai pasimėgaudami iš oro nušauna nekaltus civilius

VIDEO: JAV kariai sušaudo mopedu važiavusius kaimo žmones

Tęsinį skaitykite sekmadienio vakarą.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min