– Neseniai šventėte savo penkiasdešimtąjį jubiliejų. Tai – ne tik asmeninė, bet ir solidi ilgo ir kryptingo kūrybinio kelio šventė. Ką Jums, kaip žmogui, kaip pripažintam fotomenininkui, reiškia ši sukaktis? O gal tai tik dar vienas Jūsų gyvenimo skaičius?
– Nesureikšminau to penkiasdešimtmečio, tostų nesakiau, svečiai kalbų taip pat nesakė, bet buvo smagi proga surengti gerą vakarėlį. Tiesa, dovanų gavau kiek daugiau nei per eilinius gimtadienius. Tai taip pat buvo smagu.
– Įprasta galvoti, kad tam tikros sukaktys keičia patį žmogų, įpareigoja jį iš naujo peržiūrėti prioritetus, veiklas, gal net žmones. Kokie jausmai savo paties ir kūrybinio pasaulio atžvilgiu jumyse gyvena šiuo metu?
– Kuo toliau, tuo labiau norisi, kad tarp visų rimtų ir monumentalių kūrybinių idėjų nepradingtų koks nors nustebinantis ir prajuokinantis paslapties gabalėlis.
– Prakalbote apie juoką gyvenime. Linksma ir Jūsų studija, tad gal turite planų ką nors keisti savo „Fototeatre“?
– Kaip tik persikeliame į naujas gražias patalpas senamiestyje ir pagaliau išlendame iš cokolinių aukštų prakeiksmo – turėsime savo vitriną ir šviečiančią iškabą, kuri matysis pro autobuso langą. O studijoje gal atsiras nedidelė kavinukė, na, ir Tibeto arbatą, matyt, perkelsime iš plausto Neryje, kur visą vasarą veikė mūsų rezidencija, užmaskuota Tibeto arbatinės vardu.
– Papasakokite apie savo kūrybinę erdvę, kurioje dirbate.
– Jau pasikeitė trys erdvės, tad vyksta progresas – iš buvusio cecho ketvirtame gamyklos aukšte, kur buvo pirmoji „Fototeatro“ lokacija, kėlėmės į boulingo rūsį ir advokatų kontoros pusrūsį, taigi dabar kraustomės į pirmą aukštą su atskiru įėjimu ir vitrinomis į judrią gatvę. Tikiuosi, ir dvasioje bus didesnis komfortas.
– Kaip gimė idėja įkurti „Fototeatrą“? Ar buvote pirmasis Lietuvoje, kuris to ėmėtės?
– „Fototeatro“ idėja atsirado dar devyniasdešimtųjų pradžioje, kai Saulius Pilinkus leido įsikurti jo legendinėje „Lango“ galerijoje. Tada turėjau akordeoną, kurį padovanojo Marius Jonutis ir vištą, kurią Audrius Puipa pavogė iš dailės instituto ir dar porą senų skrybėlių. Dabar „Fototeatre“ turbūt keli šimtai kilogramų įvairių aksesuarų ir dekoracijų. Bet svarbiausia nuotaika ir linksmumas. Bent trys mano buvusios asistentės bandė savarankiškai užsiimti teatraline fotografija. Kur jos dabar? Niekas nežino.
– Kaip pačiam pavyksta ne tik užsiimti menine veikla, bet ir organizacine? Juk „Fototeatre“ nuolat vyksta renginiai, susitikimai, galima sakyti, nuolatinis kūrybiškas chaosas.
– Pavyko surinkti ištikimą ir kūrybišką bei sąžiningą komandą.
– Kaip sukūrėte fotostudijos įvaizdį? Kas Jums padėjo?
– Praėjo daugiau nei dešimt metų. Po truputį garsas sklido ir sklido. Stengėmės, kad būtų kuo mažiau nepasisekimų. Kažkada bandžiau skaičiuoti – per pastaruosius penkerius metus „Fototeatre“ apsilankė maždaug dvidešimt tūkstančių žmonių. Na, beveik kaip tikrame teatre.
– Kokius savo fotostudijos įvaizdžio elementus laikote esminiais, turinčiais daugiausiai „cinkelio“?
– Tai yra sėkmę nešanti A. Puipos višta ir kitados architekto Valdo Ozarinsko padovanota raudona elektrinė gitara ORFEJ.
– Su kokiais žmonėmis mėgstate dirbti?
– Visi žmonės yra geri ir malonūs, tik reikia išklausyti, ką jie kalba, na, ir, žinoma, nepertraukti, kai šneka.
– Fotografija – beveik psichologija. Reikia nujausti, suprasti, jei išsikeltas tikslas yra tinkamai atskleisti asmenybę ar erdvę. Kas iš tikrųjų yra fotografija?
– Na, nereiktų apsiriboti tik fotografija. Kai penkiasdešimt metų dirbi tik su fotografija, rizikuoji pasidaryti išsisėmusiu, neįdomiu senu pretenzijų persisunkusiu burbekliu. Tai rodo fotomenininkų sąjungos pavyzdys. Taigi stengiuosi užsiimti ne vien fotografija, o pastarąją stengiuosi naudoti kaip vieną iš išraiškos įrankių.
– Ar be fotografijos dar ką nors įdomaus veikiate? Ar randate laiko pomėgiams, nesusijusiems su darbu?
– Plaustas Neryje, tapyba, tekstai, architektūra, intrigos – daug įdomių dalykų aplinkui. O kartais, gal net vis dažniau, visa tai ir generuoja pajamas. Man patinka toks variantas, kuris veiklų prasme darosi vis įvairesnis.
– Jūsų socialinių iniciatyvų apstu visur. Jūs inicijavote paminklo F. Zapai statybas, o visai neseniai Jūsų iniciatyva buvo imtasi idėjos dėl dar vieno laivo Neryje. Kodėl manote, kad Vilniui reikia laivo „John Lenon“?
– Vilniui reikia minėto laivo tam, kad būtų daugiau plaukiojančių prietaisų. Kuo daugiau Neryje plaukios laivų, plaustų, valčių ir baidarių – tuo gyvesnė bus Vilniaus upė, tuo gražesnis ir įdomesnis bus mūsų miestas. Būtent dėl to Vilniui reikia laivo vardu „John Lennon“. Sostinei taip pat reikia salos, pavadintos „John Lennon“ vardu. Nors gal kai kam tai gali ir nepatikti.
– Jei sekundei atsiribotume nuo to, kad jūs esate menininkas, fotografas, kas tada būtumėte?
– Matyt, būčiau architektas – man labai patinka visokie erdvės pokyčiai. Kartais atrodo kaip stebuklas.
– Keliolika metų dirbate reklamos fotografu. Ką įžvelgiate šioje veikloje, kodėl ji Jus sudomino?
– Reklama yra graži, be to, suteikia daug galimybių ir meninei kūrybai. Dirbdamas reklamos srityje gali pats sau būti rėmėju. Aišku, jei sekasi.
– Kokie nauji projektai šiuo metu knibžda Jūsų galvoje? Juk turbūt nebūna taip, kad nieko nekurtumėte…
– Noriu, nepaisant visokių kliūčių ir sunkumų sukurti kupiną gyvybės Neries laivų koloniją. Su draugais vykdome net kelis projektus vienu metu. Netrukus su architektu G. Kuginiu pristatysime Vilniaus žuvų turgaus projektą, o kitais metais dar padaugės ir šventųjų skulptūrų Neryje. Vėliau ir Subačiaus kalvų imsimės, bet nenoriu detalizuoti, nes tuoj, žiūrėk, kas nors ims ir „nujos“ idėją – ar ne taip, Gediminai?
– Ar yra dalykų, kurių negalėtumėte fotografuoti? Kodėl?
– Bijau kraujo ir smurto, tai negalėčiau būti ligoninės ir karo fotografu. Visa kita galiu ir esu fotografavęs.
– Kai esi žinomas, vertinamas ir pripažintas, sakoma, kad vis sunkiau nustebinti patį save ir visuomenę. Ar sutinkate su tuo, ar visgi turite savų kontraargumentų?
– Kai ką nors sugalvoji, neturi tikslo ką nors stebinti. Ir apie savo „žinomumą“ ar kažką panašaus negalvoji. Na, bet malonu, kai gatvėje žmonės sveikinasi. Mielai jiems atsakau tuo pačiu.
– Ar įsivaizduojate tokį savo gyvenimo laikotarpį, kai Jūsų rankose galėtų nebūti fotoaparato?
– Na, šiais laikais tai sunku – vis tiek kažkur kišenėje bus fotoaparatas ar fotografuojantis mobilusis. Net grybaudamas turiu muilinę ir savo baravykus visada nufotografuoju.
– Veikiausiai stebite aplinką, analizuojate kolegų darbus. Kaip manote, kaip pasikeitė požiūris į fotografiją, jos reikšmę ir naudą meno ir verslo pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį?
– Nelabai pasikeitė. Vis dar visi tiki, kad jei nusipirko brangų aparatą, tai ir fotografijos bus geros. O kolegos, deja, vis rečiau sukuria kažką įdomaus. Kartais net gaila dėl to.
– Ko palinkėtumėte sau ir savo studijai?
– Tradiciškai – ilgiausių, sėkmingiausių metų. Valio „Fototeatrui“!
