Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Laurinavičius: biobankai Lietuvoje skatintų ir vėžio, ir cukrinio diabeto tyrimus

Medicininiai tyrimai
BFL nuotr. / Medicininiai tyrimai
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Biobankuose sukaupti mėginiai padeda mokslininkams geriau ištirti daugybę ligų ir atrasti naujų gydymo būdų, sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, patologas Arvydas Laurinavičius. „Tai svarbu tiriant ne tik vėžines ligas. Yra apie dešimt ligų grupių, į kurias įeina ir cukrinis diabetas, ir migrena“, – pabrėžia jis.

Nors, pasak Lietuvos mokslų Biobankų konsorciumo pirmininko, biobankų tikslas – moksliniai tyrimai, ligoninės ir jų pacientai gali gauti realios naudos: „Pacientai ligoninėse, kuriose yra modernūs biobankai, turi daugiau galimybių patekti į klinikines studijas ir gauti modernius, nors dar iki galo neaprobuotus vaistus. Bet dažnai tai būna vienintelė galimybė pakeisti žmogaus likimą.“

– Norite Lietuvoje steigti biobanką. Kodėl Lietuvai biobankų reikia?

– Neturėdami biobankų, mes pasmerkti būti atsilikę. Liksime provincija gyvybės ir biomedicinos mokslų srityje. Daugelyje Europos konferencijų tenka matyti biobankų žemėlapį, kuriame Lietuva yra balta dėmė. Mes iškrintame iš konteksto. Tą jau turėjome padaryti prieš penkerius metus, bet geriau vėliau negu niekada.

– Kam biobankai gali turėti naudos?

– Iš esmės tiriant visas ligas. Žinoma, pirmiausia visiems į galvą ateina vėžys ir tai iš tikrųjų viena svarbiausių ligų grupių. O tiriant biobanke sukauptus mėginius atrandami nauji gydymo būdai. Be to, panaudojant tą medžiagą, galima validuoti įvairius naujus gydymo metodus. Bet tai svarbu ne tik tiriant vėžines ligas. Yra apie dešimt ligų grupių, į kurias įeina ir cukrinis diabetas, ir migrena. Taigi, tiriant bet kokią ligą, labai svarbu turėti tos ligos substratą, kad būtų galima išsiaiškinti, kas yra pažeistame organe, kokie molekulių pokyčiai, kokie santykiai tarp tų molekulių pokyčių ir kaip tai leidžia numatyti vieno ar kito gydymo metodo efektyvumą.

– Biobankų veiklą turi reglamentuoti įstatymas, kurį Lietuvoje jau ilgokai planuojama priimti. Kodėl delsiama?

– Nežinau, gal mes apskritai daug ką darome lėčiau, nei galėtume daryti. Aš asmeniškai ypatingų kliūčių nematau, abu įstatymų projektai buvo parengti beveik tų pačių žmonių ir yra labai panašūs. Vienas dabar detalesnis, išsamiau parengtas. Tai nėra atskiras biobanko įstatymas – kalbame apie biomedicininių tyrimų etikos įstatymo papildymą. Darbas vyksta maždaug trejus metus, o kadangi klausimai labai jautrūs, tai nėra labai ilgai. Svarbūs ne tik mėginių saugojimo ir panaudojimo klausimai, bet ir tai, kaip išsaugoti žmogaus privatumą.

– Pakalbėkime apie etiką. Biobankuose surinkta medžiaga bus naudojama tik moksliniams tyrimams ir niekam kitam?

– Taip, tai tik mokslo paskirties biobankas. Jis skiriasi nuo audinių banko, kurio veikla Lietuvoje licencijuota ir yra susijusi su transplantacija, kamieninėmis ląstelėmis ir pan. Biobankas iš esmės skirtas ląstelėms, audiniams parinkti grynai moksliniams tyrimams. Be to, pacientas, sutikdamas, kad jo likutiniai mėginiai gali būti panaudoti mokslo tyrimui, paremia visuomenę, tai tarsi humanitarinė veikla – donorystė mokslui, ateities pacientams.

Kita vertus, yra kitas efektas. Išplėtota biobankų infrastruktūra pritraukia klinikines studijas ir modernius vaistus. Pacientai ligoninėse, kuriose yra modernūs biobankai, turi daugiau galimybių patekti į klinikines studijas ir gauti modernius, nors dar iki galo neaprobuotus vaistus. Bet dažnai tai būna vienintelė galimybė pakeisti žmogaus likimą.

– Kai Lietuvoje bus įsteigti biobankai ir žmonės norės duoti kraujo, ką reikės padaryti? Ir kokios bus jų teisės?

– Pasaulyje yra dvi skirtingos biobankų rūšys, Lietuvoje irgi apie tai kalbame. Vieni biobankai yra populiaciniai, kuriuose surenkamas sveikų, tuo metu niekuo nesergančių žmonių kraujas, šlapimas ar kokia kita lengvai gaunama biologinė medžiaga. Tokių biobankų paskirtis viena: dabar žmogus sveikas, o po 20 metų galbūt susirgs kažkokia liga, ir tada bus galima sužinoti, kurie žmonės turi genetinį polinkį sirgti viena ar kita liga. Estų biobankas jau turi pirmuosius tokius duomenis ir gali nustatyti rizikos grupes. Duoti kraujo populiaciniam biobankui yra visiškai savanoriškas žmogaus sprendimas. Taip pat jis gali turėti ir tam tikros naudos – jei atliekamas genomo tyrimas, žmogus irgi gali būti informuotas apie to tyrimo rezultatus.

Kita biobankų rūšis – klinikiniai, arba ligos, biobankai. Ten kaupiami kažkokia liga sergančių žmonių kraujo, šlapimo, audinių ėminiai. Jei, sergant inksto vėžiu ar kita liga, inkstas būtų pašalintas, likusi inksto dalis būtų archyvuojama arba utilizuojama. Jei, remdamasis biobankų įstatymu, žmogus sutiktų jį atiduoti, mokslininkas, tiriantis inkstų vėžių genetinius pokyčius, gavęs leidimą, galėtų pasinaudoti ta medžiaga, bet nesužinotų asmens tapatybės.

– Kokius duomenis tada reikėtų pateikti biobankui?

– Populiaciniame (sveikų žmonių) biobanke būna didelės anketos apie mitybos polinkius, šeimos liga – pats pacientas savanoriškai suteikia labai daug informacijos. Klinikiniuose biobankuose pacientui tereikia sutikti, kad jo biologinis mėginys, visi jame esantys duomenys, taip pat amžius, lytis, demografiniai duomenys gali būti panaudoti mokslui, ir galbūt po 10 metų tuos duomenis bus galima dar geriau ištirti.

Biobankas yra ne tik mėginių saugykla, bet ir garantas, kad mėginiai ir informacija apie mėginį, ligą, demografiją nepateks ten, kur nereikia, kad visa tai bus saugoma po devyniais užraktais

– Ar yra galimybė išlikti anonimiškam?

– Būtinai, tai privaloma. Biobankas yra ne tik mėginių saugykla, bet ir garantas, kad mėginiai ir informacija apie mėginį, ligą, demografiją nepateks ten, kur nereikia, kad visa tai bus saugoma po devyniais užraktais.

– Tarkim, žmogus davė biobankui savo mėginių, o vėliau persigalvojo. Ar paprašius medžiaga bus pašalinta iš biobanko archyvo?

– Taip, jei mėginys dar nebuvo panaudotas tyrimui, bet kuriuo metu savo sutikimą galima atšaukti. O jeigu jau panaudotas, nebeatšauksi. Jei tyrėjas mėginį jau ištyrė ir gavo mokslinį rezultatą apie ligą, rezultato atšaukti nebegalima. Bet mėginį, jeigu jo dar liko, žinoma, galima atšaukti.

– Kas daroma, jei mokslininkas, tirdamas biologinę medžiagą, randa užkratą ar kokią nors ligą? Ar jis apie tai informuos žmogų?

– Nėra lengva atsakyti. Viena vertus, atrodo labai logiška – reikia informuoti. Problema ta, kad mokslo duomenys biobanke paprastai tiriami naujais metodais, todėl gaunama visiškai nauja informacija, duomenys nebūtinai kliniškai patvirtinti ir teisingi. Vienas 80 metų amerikiečių profesorius išsityrė savo genomą ir rado tiek visokių mutacijų, kad nustebo, jog dar yra gyvas. Taigi ne visa informacija galima pasitikėti ir ne viską galima automatiškai panaudoti gydant pacientą.

Kita vertus, jei nustatoma tikrai kliniškai vertinga informacija, biobankas (bent jau taip projektuojame) turės prievolę ar teisę informuoti to paciento šeimos gydytoją, kad jis nuspręstų, ką su ta informacija daryti ir kaip informuoti pacientą.

– Jei biobankų veikla nebūtų saugiai reglamentuota, būtų kažkokių spragų, kokiems pažeidimams ar nusikaltimams atsivertų kelias?

– Galima prigalvoti labai įvairių situacijų ir sąmokslo teorijų, erdvės fantazijai labai daug. Bet Europos biobankų vadovas labai užtikrintai kalbėjo apie asmens duomenų saugumą. Jie vykdo europinį projektą, kaip suvaldyti situaciją, žinoti, kas vyksta su mėginiu, kaip sukurti etinį barjerą. Technologiškai čia ypatingų problemų ir nėra.

Kitas atsakymas, kodėl taip negali atsitikti, yra kokybės vadyba, valdymas. Bet kuri laboratorija turi žinoti, kur yra mėginys, kas su juo vyksta. Mėginys negali pats sau iškeliauti, todėl ten yra daug kontrolės mechanizmų, o biobanke tie mechanizmai taip pat būtini. Sakyčiau, neturint tų sistemų ir gerai reglamentuotų biobankų, atsiranda saugiau rizikos nežinoti, kur kokie mėginiai gali keliauti.

– Kokios valdžios institucijos prižiūrės, kad Lietuvos biobankai dirbtų skaidriai, saugiai?

– Greičiausiai tai bus kažkurios Sveikatos apsaugos ministerijos jurisdikcijoje esančios įstaigos funkcija.

– Sakėte, kad biobankų įstatymas greičiausiai bus priimtas šiemet arba kitais metais.

– Niekuomet negali būti tikras, nes spręs Seimas, bet įstatymų projektai yra subrendę. Europiniu mastu didelių problemų nėra. Tik galbūt likę prietarų, visokių įtarumų ar norima pridėti labai daug saugiklių. Bet į įstatymą pridėti labai daug apribojimų, kurių paskui įgyvendinti beveik neįmanoma, nėra gerai. Tikiuosi, kad Seimas priims pakankamai subalansuotą įstatymą, nes esminis dalykas yra pasitikėjimas.

Visos šalys žino, kad gali sukurti kiek nori sistemų, bet, jei nėra pasitikėjimo, tos sistemos yra pažeidžiamos, o jeigu jos pažeidžiamos, pasitikėjimas prarandamas. Visi biobankai labai vertina savo reputaciją ir stengiasi viską daryti skaidriai, į valdymą įtraukti pacientų organizacijas. Mes ir Lietuvoje sukūrėme Biobankų konsorciumą, kuriam priklauso ir pacientų organizacijos, mokslo institucijos, ligoninės.

– Jau teko kalbėti su Seimo nariais, kurie turės priimti tą įstatymą?

– Labai didelės diskusijos dar nesame pradėję, bet jau atėjo laikas kalbėtis daugiau. Mes dabar šlifuojame kampus, nes matome, kad gali būti sunkesnių klausimų.

– Sakote, kad jau 10 metų apie tai kalbama, tad kodėl delsiama?

– Kalbame senokai ir vis daugiau bei garsiau, nes mokslo infrastruktūra plėtojama ir mes šiuo atveju esame gana smarkiai atsilikę. Gal ne visiems viskas aišku, ne visi žino, kas tie biobankai. Čia iš tikrųjų daug ir terminijos, painiavos, ne visi supranta, kas yra audinių bankas, kas yra biobankas.

– Prieš ketverius metus Europos Sąjungoje atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad du trečdaliai apklaustųjų visai negirdėjo apie biobankus ir tik penktadalis (17 proc.) apie tai yra kalbėję ar ieškoję paieškos sistemose. Galbūt abejonių dėl biobankų ir kyla dėl informacijos stokos?

– Būtent. Pastarųjų metų estų duomenys rodo, kad beveik 50 proc. apklaustųjų pritaria biobankams, 30 proc. nežino, ar pritarti, o keli procentai nepritaria. Tai iš esmės tik švietimo klausimas. Mes Lietuvoje iki šiol neturėjome tokios struktūros, kuri tuo užsiimtų. Universitetų, ligoninių žmonės tą veiklą vykdo laisvalaikiu, mes neturime ir ypatingų išteklių. Esu tikras, kad mūsų Biobankų konsorciumas, ypač įstojęs į europines organizacijas, turės daugiau galimybių, galės perimti jų patirtį ir daugiau bei geriau paaiškinti visuomenei.

Lrt.lt
Komentarai
Šioje istorijoje Sveikata
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min