Tačiau jums nuolat kyla daugybė klausimų: kaip suprasti, ką išgyvena mano vaikai? Kaip
padėti jiems suprasti pačius save? Ar verta kalbėti apie jausmus su paaugliais, o gal, tikrai, palikti juos ramybėje? Apie visą tai kalbamės su psichologe Veronika Lakis-Mičiene, dirbančia Paramos vaikams centre (http://www.pvc.lt/lt/) ir konsultuojančia paauglius bei jų tėvus.
Kam mums reikalingi jausmai
„Emocijomis ir jausmais mes reaguojame į pasaulį – į skirtingas patirtis, santykius, stimulus. Jausmai yra kaip signalai, kurie padeda mums suprasti mūsų santykį ir požiūrį į vieną arba kitą situaciją“, - sako V.Lakis-Mičienė. Būtent todėl, anot specialistės, mums yra svarbu išmokti atpažinti ir išreikšti jausmus, nes taip mes galime geriau suprasti, kas su mumis vyksta. Juk mūsų jausmai ne tik parodo, kaip suvokiame situaciją, bet ir suteikia kryptį veiksmams.
„Pavyzdžiui, baimė signalizuoja, kad yra pavojus, ir gali paskatinti imtis atsargumo priemonių. Pyktis dažnai gali parodyti, kad yra peržengiama mūsų riba ir duoda mums energijos veikti“, - teigia psichologė. Ji pastebi ir dar vieną emocijų raiškos aspektą: emocijos ir jausmais padeda geriau suprasti kitus bei suteikti kitiems informacijos apie mūsų savijautą, jie yra dalis mūsų bendravimo su kitais žmonėmis. Todėl svarbu yra išmokti reikšti emocijas tokiais būdais, kurie ne būtų pavojingi sau ir kitiems.
Galima pasirinkti ir kitą kelią – apsimesti, kad nejaučiame emocijų, kurios kyla, ignoruoti jas. Ypač tuomet, kai tai yra stiprūs jausmai: baimė, pyktis, širdgėla, skausmas. Tačiau toks ignoravimas turi savo kainą. „Jei slopiname jausmus, ignoruojame signalus, kuriuos jie mums siunčia, jie gali rasti kitus būdus apie save pranešti ir pasireikšti, pvz., per fizinius negalavimus arba ligas. Iš kitos pusės, emocijų slopinimas atima iš mūsų daug energijos. Tokiu atveju energija, kuri galėtų būti skirta kūrybiškumui, tikslų siekimams, santykių kurimui ir pan. - skiriama jausmų slopinimui“, - pasakoja V. Lakis-Mičienė.
Paauglystės laikotarpio ypatumai
Paauglystė dažnai yra įvardinama kaip ypatingas vaiko raidos laikotarpis, susijęs su daugybe pokyčių, vykstančių vienu metu. „Kalbant apie paauglių emocijas, svarbu suprasti jų kūno ir fiziologijos kontekstą, - sako psichologė. - Paauglystės startas – lytinio brendimo pradžia, kai keičiasi tiek hormonų balansas ir gamyba, tiek kūnas, kuris auga ir bręsta. Tad kiekvieno paauglio laukia iššūkis susigaudyti tuose pokyčiuose, suprasti juos ir išmokti priimti, pažinti savo pasikeitusi kūną. Dėl hormonų audrų vyksta ir emocijų svyravimai. Todėl paaugliai yra labai jautrūs.“ Tad nenuostabu, kad tėvais kartais pradeda nebepažintini savo vaikų, kai jie tampa paaugliais. Tačiau teisinga ir tai, kad ir patys paaugliai savęs dar nepažįsta.
Ne mažiau svarbiu klausimu tampa seksualumo ir lytiškumo tema. Psichologė pastebi, kad, nors gyvename labai seksualizuotame pasaulyje, lytiškumo temos vis dar yra tabu: tėvai bijo apie tai kalbėti ir jaučiasi nejaukiai, mokyklose taip pat trūksta nuoseklaus lytinio švietimo. Tad paauglys atsiduria sudėtingoje situacijoje, nes jis pradeda jausti jausmus ir seksualinius potraukius priešingos arba tos pačios lyties atstovui, tačiau dar neturi būdų ir įrankių, kaip galima tvarkytis su šiais jausmais ir saugiai juos realizuoti.
Kita užduotis, tampanti aktuali paauglystės metu – atsiskyrimas nuo tėvų, mokymasis būti savarankišku. Tai irgi sukelia paaugliams nemažai painiavos ir susimaišymo. „Iš vienos pusės, paaugliui svarbu atsiskirti, bet kartu yra jausmas, kad visiškai atsiremti į save dar neįmanoma, nedrąsu, tačiau ir parodyti savo baimę yra „ne lygis“. Jeigu maži vaikai dar remiasi į tėvus ir tarsi naudoja tėvų stuburą, paaugliai jau bando formuoti savo stuburą, tik jis yra dar netvirtas. Būtent todėl paaugliai yra tokie jautrūs kitų vertinimui, atmetimui“, - paaiškina V. Lakis-Mičienė.
Kaip padėti paaugliams reikšti jausmus
„Paaugliams reikia padėti suprasti ir reikšti savo jausmus, - įsitikinusi specialistė. - Didžiausia pagalba, tai atspindėjimas, įvardinimas ir kalbėjimas apie tai, kas tuo metu vyksta. Pvz., „kai grįžti iš mokyklos su ašaromis akyse, bandau suprasti kas tau skaudu“. Ji pastebi dažnai girdinti iš tėvų nusiskundimus, kad vaikai su jais nesikalba ir nesidalina tuo, kas vyksta jų gyvenime. Tačiau, anot psichologės, yra ir kita problemos pusė: „Kai klausiu, ar patys tėvai rodo pavyzdį ir pasakoja, kokia buvo jų diena – sulaukiu tylos. Paaugliams svarbu girdėti apie tai, kas atsitiko, kas nuliūdino, kas pradžiugino, kas supykdė. Taip jie ne tik mokosi girdėti ir suprasti kitus žmones, bet mokosi ir kalbėti apie jausmus.“
V. Lakis-Mičienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad paaugliai mokosi reikšti jausmus ir stebėdami tėvų elgesį bei būdus tvarkytis su jausmais. Ji siūlo atkreipti dėmesį į tai, kokie yra įprasti reagavimo būdai šeimoje, pvz., kaip namuose elgiamasi su liūdesiu - užgeriama, užsidaroma savo kambaryje, kalbama, apsikabinama, verkiama? O kaip su pykčiu?
Daugelis tėvų, auginančių paauglius pastebi, kad jie dažnai yra linkę elgtis impulsyviai. Taip yra dėl to, kad paaugliams dar yra sunku atskirti emociją nuo reakcijos, veiksmo. „Vienas iš paauglystės iššūkių – mokytis didinti atstumą tarp jausmo ir veiksmo. Pokalbis apie tai, kaip žmogus jaučiasi - būtent ir mokina daryti tą pauzę, atstumą. Tada atsiranda daugiau laisvės rinktis vieną ar kitą veiksmą, galimybė svarstyti ir suprasti“, - pasakoja psichologė. Kalbėdama apie tai, kas gali padėti tėvams suprasti savo paauglius, V. Lakis-Mičienė siūlo mokytis juos girdėti ir atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką paaugliai sako, bet ir į tai, ką ir kaip daro, nes apie savijauta jie dažnai praneša per veiksmus. „Kartais padeda prisiminti save paauglystėje - kas tada buvo svarbu, smagu. Kokią reikšmę turėjo draugai, veikla ir panašiai. Tada lengviau priimti ir nenuvertinti savo vaikų pasirinkimų“, - sako psichologė.
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
