Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

ERASMUS patirtis: jei ne vynas ir ne uogos… (nuotraukos)

Vytautas
Vytauto Ulozo nuotr. / Vytautas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Savaitgalis plius geras oras reiškia, kad reikia kuo greičiau bėgti iš namų. Šios dienos tikslas buvo pamatyti, kur ir kaip auga būsimas vynas bei aplankyti vieną iš garsiausių gamtos paminklų šiame regione.

Daugiau Vytauto pasakojimų rasite čia.

Viename reklaminiame žurnale, radome rekomenduojamą maršrutą, tad išvažiavome ieškoti vynuogynų. Tiesą pasakius, menka bėda surasti tuos vynuogynus, nes jų čia yra net keli tūkstančiai. Ne veltui Bordo laikomas pasaulio vyno sostine. Važiuojant pakelėje gausu rodyklių, nurodančių kelią į dar ir dar vieną „Château“. Pastarasis žodis iš Prancūzų kalbos verčiamas kaip pilis, tačiau įprasta šiuo žodžiu tiesiog apibūdinti vyno ūkį, nesvarbu, ar stovi šalia jo koks dvaras, ar ne. Pasekėme vieną iš tų rodyklių ir pavažiavę kiek toliau nuo pagrindinio kelio aptikome didžiulį vynuogių lauką ir tikrą pilaitę. Nuėjome ieškoti žmonių ir suradome vyną pilstančius vyrus. Gaila, bet dauguma vyno ūkių nepriima lankytojų savaitgaliais, todėl tik akies krašteliu pamatėme cisternas ir medines statines, kuriose rauginamas ir brandinamas vynas. Susipažinome su ūkio savininku, kuris patarė dėl ekskursijų skambinti darbo dienomis bei leido pasivaikščioti po teritoriją. Iš tiesų akiai mielas vaizdas matyti tvarkingai susodintas vynuogių eiles bei kabančias didžiules prisirpusių vynuogių kekes. Neatsilaikėme pagundai ir paragavome keletą uogų – skonis pasakiškas. Uogos gerokai saldesnės, negu augančios Lietuvoje.

Važiuodami toliau dar užsukome į „Château de France“. Skamba įspūdingai, tačiau ten ir vėl neradome nė gyvos dvasios, užtat pasivaikščiojome, pasifotografavome prie rūmų bei tarp vynuogių ir pajudėjome kito lankytino objekto link. Kaip ir minėjau, tai – gamtos paminklas, ir ne bet koks, o didžiausia Europoje smėlio kopa. Ji jau dabar yra 3 kilometrų ilgio, o kasmet prasiplėsdama dar po 5 metrus ji prarijo medžius, sankryžą ir net viešbutį. Gal ir nemandagu iš jos pusės, bet užsikapanojus į kopos viršūnę, esančią 114 metrų virš jūrs lygio, vaizdas tiesiog pribloškia. Kiek akys užmato tave supa smėlynai, pušų giraitės ir, be abejo, Atlanto vandenynas. Jausmas ir vaizdas tiesiog nenupasakojamas, tad ir nesivarginsiu. Dalį grožio bent jau pavyko įamžinti fotografijose.

Vytauto Ulozo nuotr. /Vytautas
Vytauto Ulozo nuotr. /Vytautas

Nusiridenę nuo kopos pajudėjome paplūdimio link. Teko nuvažiuoti ne vieną kilometrą, kol kopa pagaliau baigėsi ir buvo įmanoma prieiti prie vandens. Pataikėme į pliažą, kuris yra šalia įlankos, todėl ten vanduo pakankamai ramus, o tuo naudojasi vandens sporto entuziastai – vandenyje zuja burlaiviai, vandens motociklai ir kateriai, tačiau krante žmonių irgi netrūksta. Diena buvo karšta, tad įšokome atsigaivinti ir kiek pabuvę pajudėjome namo. Pakeliui stabtelėjome Arcachono miestelyje, kuriame pasidarėme iškylą – susiradome staliuką su vaizdu į vandenyną ir prisėdome užkąsti.

Į Bordo grįžome vakarop. Žinojome, kad Lietuvos krepšininkai žaidė pusfinalio mačą prieš JAV rinktinę, tačiau krepšinis, kaip žinia, šioje šalyje nėra labai populiarus, tad transliacijos per televiziją rasti nepavyko. Rezultatą teko sekti interneto ir žinučių iš Lietuvos pagalba. Gaila, kad galutinis rezultatas nebuvo sėkmingas, tačiau vis tiek galime labai didžiuotis Lietuvos rinktine.

Po varžybų trumpam išlindome į miestą susitikti su bičiuliais iš universiteto. Smagiausias vakaro įvykis buvo, kad šalia vieno baro netyčia susipažinome su prancūzaite vardu Anais, kuri prieš penkerius metus buvo Lietuvoje ir ten praleido 12 mėnesių kaip savanorė jaunimo organizacijoje.

Ten ji dirbo su vaikais ir pramoko Lietuvių kalbos. Per visus tuos metus nuo grįžimo į Prancūziją ji nebuvo sutikusi nė vieno lietuvio ir neturėjo progos su niekuo pabendrauti lietuviškai, tad nesunku įsivaizduoti, kokia ji buvo laiminga, kai išgirdo mus šnekančius ir priėjo pasiteirauti, ar tik nesame iš Lietuvos. Mūsų didžiai nuostabai, per tuos metus ji nepamiršo kalbos ir suprato beveik viską, ką jai sakėme. Apskritai ne kiekvienas prancūzas moka kokią nors užsienio kalbą, o sutikti vietinį, kuris taip neblogai šneka lietuviškai, tiesiog stebuklas. Iki šio vakaro Anais draugės net gi netikėjo, kad ji tikrai moka kalbėti lietuviškai. Ilgai pabendrauti nepavyko, nes ji šventė draugės gimtadienį, tačiau apsikeitėm numeriais ir susitarėm būtinai dar susitikti. Ech, diena tikrai išėjo kupina gerų įspūdžių. Lauksime daugiau tokių.

Bus daugiau!

Vytauto Ulozo dienoraštis.

Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min