Daugiau Vytauto pasakojimų rasite čia.
Sėkmingai dienos pradžiai ir vėl 4 valandos prancūzų kalbos kursų, tačiau, laimei, mokymosi lygis priartėjo prie mūsų žinių lygio, tad paskaitos praėjo pakankamai naudingai. Pabaigoje prieš visą auditoriją netgi iššovėm pagarbos vertą dialogą. Vėliau sekė laikas, skirtas darbams grupėse pabaigti. Man pakliuvo tikrai smagi komanda, kuriai smarkiai pagelbėti aš galbūt labai ir negalėjau, bet laiką praleidome smagiai. Padėjau jiems apipavidalinti galutinį ataskaitos ir prezentacijos variantą ir beliko sulaukti atsiskaitymo. Šiaip tikrai įdomi patirtis. Studentų grupė dirba 3 dienas prie projekto, o po to susitinka su kompanijos atstovais ir jiems pristato savo pasiūlymus. Gavau garbės pašnekėti ir aš, bet trumpai, o kas vyko po to, kaip visada, nelabai supratau. Teko daugiau nei 40 minučių stovėti ir klausyti, kaip po pristatymo mūsų grupė ilgai diskutavo su žmonėmis iš tos kompanijos. Taip ir nesupratau, ką jie ten tiek šnekėjo ir ar čia gerai, kad taip ilgai buvome, ar čia vis dėlto „sudirbti“ norėjo. Kaip bebūtų, pavargome, todėl po prezentacijos su lietuviukais nusipirkome prancūziškų batonų (a.k.a. baguette), smirdančio sūrio bei sulčių ir prisėdome šalia upės. Pasikepinome saulėje, užvalgėme, padarėme prancūzų namų darbus ir grįžome į 16 angarą (vienas iš universiteto pastatų), nes laukė apdovanojimų ceremonija. Tarp geriausių projektų mūsiškis nepateko, bet bent jau Paulo grupė laimėjo. Juokingiausia, kad anot Paulo, jie, kaip laimėtojai, turėtų gauti 16 balų iš 20, nes „visada galima padaryti geriau”. Įdomūs tie prancūzai ir įdomu, kiek gausime mes.
Po apdovanojimų ceremonijos pagaliau atėjo laimingiausias šios savaitės įvykis – paskutinis (tpfu tpfu tpfu) kraustymasis! Pasiėmėme daiktus, kuriuos buvome palikę universitete, ir nulėkėm į butą. Išlydėjome šeimininkus, gavome raktus ir kelias minutes šokinėjome iš džiaugsmo! Tik tiek, kad ilgai džiaugtis negalėjome, nes reikėjo grįžti į universitetą, kur, projektų baigimo proga, laukė dar vienas „kokteilių vakarėlis“. Vėl prisivalgėme ir su Dominyku nužygiavome iki automobilio, o lietuvaitės namo – tvarkytis. Susiradome automobilį ir nuvažiavome pas Paulą susirinkti likusių daiktų. Paulo tėtis – ponas Pieras – buvo nuliudęs dėl vakarykštės Lietuvos krepšininkų pergalės prieš Prancūziją ir juokais sakė: „Oi, tie lietuviai, tpfu”.
Kol pasiekėme naujus namus spėjo ir sutemti, o dar kol susinešime milijoną daiktų bei radome laisvą parkingo vietą, buvo visai vėlu. Nepaisant to, buvo smagu tvarkytis, vėliau pasidalinome kambariais ir sugulėme pirmai nakčiai naujuose namuose. Nuo pečių nusirito nemažas rūpestis, be to, laukė savaitgalis, tad galėjom ramiai miegoti.
Bus daugiau!
Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt.
