Pasirinkau universiteto siūlomą ERASMUS praktiką. Tiek daug nusprendęs, kaip didis vyras, susidūriau su problema: kokią gipraktiką gali atlikti filosofijos studentas: mokytojas, vertėjas, visuomenės kritikas? Ar kas nors užtai mokės pinigus? Stereotipiškai mąsčiau. Per daug ilgai negalvojęs, nusprendžiau neapsiribotispecialybės aprašymo gairėmis ir ieškoti kur būtų galima pritaikyti kritinį mąstymą, kurio šiek tiekįgijau bestudijuodamas. Po tokios minčių sekos, bandžiau apsimesti filosofuojančiu visuomenininku ir parduoti nelemtoje studentų atstovybėje įgytą patirtį.
Negaliu sakyti, kad nepavyko – atsidūriau Maltoje „People for change foundation“ organizacijoje. Dieną dirbu, vakarais „tūnau“ vandenyje, lankau nebūtinai įžymias vietas, lenkiu alaus stiklą. Stipendijos užtenka.
Kas čia tokio įdomaus ir patrauklaus? Patirtis, kuri (jei tik norite) daug daugiau verta, nei parduota vasara. Organizacija, kurioje dirbu yra nevyriausybinė organizacija. Pagrindinė jos užduotis spręsti imigracijos sukeltas problemas.
Imigracija Maltoje, ne taip, kaip Lietuvoje, jau keletą metų yra gana opi problema. Taip yra dėl dviejų priežasčių: pirma – Malta yra mentališkai konservatyviai užsikonservavusi sala. Antra – Malta yra geografiškai nepalankioje vietoje (per 100 kilometrų į pietus nuo Sicilijos). Todėl į salą nuolat patenka nelegalūs imigrantai, ieškantys laimės kontinentinėje Europoje ir bandantys nukeliauti bent iki Italijos. Dažnai imigrantų valtis sučiumpa Maltos pakrantės sargyba, todėl sugautiesiems tenka išsilaipinti čia. Ir gan dažnai, pasilikti arba grįžti į atgal į juodąjį žemyną. Tiesa, šiais metais atplaukiančių valčių beveik nebuvo: Libijoje už Europiečių pinigus (daugiausiai italų) buvo įkurti humanitarinių sąlygų visiškai nepaisantys centrai, kuriuose pabėgėlių srautas yra sustabdomas. Šiuose „centruose“ pabėgėliai laukia ir tikisi gauti leidimą dirbti Europoje ar bent jau prašyti politinio
prieglobsčio.
Vis dėlto, santykinai palyginus, nemažai emigrantų 2000-2009 metais pasiekė Maltos krantus. Jų integracija ir yra viena didžiausių problemų. Todėl šioje nevyriausybinėje organizacijoje tenka atliki įvairius darbus. Todėl ir rašome ataskaitas apie sunkumus, su kuriais susiduria imigrantai, bandome išsiaiškinti kiek tokių problemų sukelia rasizmas, teikiame siūlymus joms spręsti, rašome ataskaitas. Kartais tenka gerą savaitę pasėdėti bibliotekoje ir rinkti informaciją apie rasistinius išpuolius. Nuskyla ir įdomesnių darbelių. Pavyzdžiui, turėjome išvyką į pabėgėlių centrus, kurių gausu Maltoje. Išvykoje teko eiti ir klausinėti imigrantų, ar jie susiduria su rasistiniu smurtu ir kokios jo apraiškos.
Taigi, ar verta važiuoti atlikti praktiką į Maltą? Taip. Visu šimtu procentų. Nėra tokios mentalitetu panašiai atsilikusios, o kartu ir kitu keliu nei Lietuva nuėjusios kaip Malta.
Šalia tokių susidūrimų su rasistiniu smurtu (kuris daugiausia žodinis), centro gyventojai nesibodi papasakoti kaip jie atsidūrė Maltoje, ką jie čia veikia ir kaip jiems sekasi. Vienas neprisistatęs, alžyrietis fizikas, jau dvidešimt metų kovoja su „sistema“, kuri neįleidžia jo į Europą. Jis tiesiog nesupranta, kodėl europiečiai gali taip užsidaryti sienas, kai Europa vos ne atvirai išnaudoja Afriką. Pasak jo, iki 1991 metų dažnai vykdavo lankyti Romos, Milano, Paryžiaus. Tačiau kai Alžyre prasidėjo neramumai, jis bandė pabėgti. Susimokėjęs 1000$ valtimi (kartu su kitais) bandė perplaukti Viduržemio jūrą. Pagaliau atvykęs į Maltą, buvo apkaltintas prisidėjęs prie žmonių gabenimo iš Afrikos ir pasodintas į kalėjimą, kuriame praleido daugiau kaip 5 metus ir buvo kankinamas.
Alžyrietis, kuriam jau 50, šiuo metu gyvena bute už kurį sumoka Jėzuitų nevyriausybinė organizacija, maisto gauna pabėgėlių centre ir nedirba, nes sako, kad jam, kaip nemaltiečiui moka mažiau, negu maltiečiams. Jis tai pat padavė ieškinį prieš Maltą į Žmogaus teisių teismą.
Kitas apklaustasis – somalietis, kuris paliko savo šeimą, perkeliavo Saharos dykumą, susimokėjo už kelionę į Italiją, tačiau jau keturi metai, kaip gyvena palapinėje pabėgėlių centre. Jis neturi jokio legalaus statuso, kadangi Europos Sąjunga ir Malta nepripažino jo kaip pabėgėlio. Negali jis nei dirbti, o atgal į Somaliją jo niekas nepriima. Tokioje ar panašioje situacijoje yra ir daugybę kitų Somaliečių, kuriuos čia atgynė mums neįsivaizduojama padėtis Somalyje.
Tokios, kupinos nusivylimo, menkos vilties akys stringa atmintyje savaitėmis, verčia mąstyti apie žmogiškumo ir sistemos santykį. Tačiau ne per ilgai, nes vieną darbą veja kitas ir jau nespėji apsižiūrėti, kaip vėl sėdi kėdėje, oro kondicionieriaus vėsinamoje patalpoje, bandai ieškoti tinkamų
siūlymų spręsti susidariusias problemas. Tarsi ką nors suprastum...
Užsimiršti taip pragmatiškai patirtą globalų etinį žmonių atsilikimą ir nejautrumą galimai perėjus prie lokalių problemų – pasidomėjus maltiečių gyvenimu šiek tiek arčiau. Pavyzdžiui. Šiuo metu naktimis miegu Maltos pietuose esančiame miestelyje Zurrieq. Tai vienas seniausių Maltos miestelių. Jame gyvena per 12 000 gyventojų.
Prieš paskutinę liepos savaitę, pačiame vasaros įkarštyje, miesto gyventojai švenčia savaitę trunkantį festivalį. Idant šventė būtų vykusi miestelio gyventojai gatveles išpuošia mėlynomis ir baltomis girliandomis. Ant stogų puikuojasi tokio pat kontrasto vėliavos pramintos „eifeliukais“, nes ant stovų pakabintos lempučių juostos, spalvotos, kartais mėlynos, savo išlinkimu primena Paryžiaus simbolį. Po keletą „eifeliukų“ yra ant kiekvieno stogo.
Pasipuošę gyventojai užsitveria pagrindines gatves ir eina kas pasėdėti, kas išlenkti taurelę, kas išversti gėlelę. Miestelis tampa linksmybių sostine, beveik agora, žinoma, neskaitant fakto, kad pusė miestelio gyventojų nekenčia kitos pusės gyventojų. Ne todėl, kad šie religingi žmonės nemyli savo kaimynų, tiesiog jie nesutinka, kad šventasis, kuriam skirta ši šventė, yra menkiau šventas, negu kitos pusės miestelio garbinamas šventasis. Neretai šis nesusipratimas virsta kumštynėmis.
Toks miestelio susiskaldymas nėra kažkas išskirtinio – visa Malta yra susiskirsčiusi į dvi dalis: raudoną ir mėlyną, lyg tai būtų svarbiausia problema: kuris šventasis šventesnis ar kurią politinę partiją palaikyti. Paskutinių rinkimų rezultatus nulėmė per 3000 balsų. Ir taip karta iš kartos, šeima iš šeimos, yra perduodamos maltietiškos konservatyvios vertybės.
Taigi, ar verta važiuoti atlikti praktiką į Maltą? Taip. Visu šimtu procentų. Nėra tokios mentalitetu panašiai atsilikusios, o kartu ir kitu keliu nei Lietuva nuėjusios kaip Malta. Verta čia važiuoti, nes viskas aišku – moteris turi savo vietą, skyrybos neegzistuoja, abortai uždrausti. Nors sistema neapsimetinėja ir yra katalikiška, visgi atrodo, kad čia daugiau neapykantos, nei užuojautos.
Tai gera kryžkelių vieta, kurią aplankyti verta norint suprasti ką reiškia globalizacija ir kaip iškrypusiai atrodo Europos sąjunga ir Europos valstybės oficialiai skatindamos savo „demokratiją“ ir „draugystę“. Tai gera vieta, kur ribos yra aiškios. Lietuvoje to nerasi. Ten problemos neegzistuoja, sistema, tarsi kempinė, viską sugeria, o įstatymai užglaisto ir padeda gerą dirvą
funkcionieriams.
Todėl baigdamas, kartoju: nėra geresnės šalies Europoje siekiant įgauti įdomios patirties.
 |
| logotipas/„Jaunimo balsas“ |
