Pirmiausia trumpai apie save, Mantai
Esu kaunietis, mokiausi Kauno technologijos universiteto gimnazijoje. Labai norėjau įstoti į Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau nepavyko, tad vienus metus studijavau Kauno Technologijų universitete. Vėl bandžiau įstoti į VDU, bet man ir vėl nepavyko. Galų gale gavosi labai juokingai, nes visada norėjau studijuoti VDU, bet viskas pasisuko dar geresne linkme ir įstojau į Vilniaus universitetą. Čia prasidėjo visai kitas gyvenimas: atsiplėšiau nuo tėvų, išvykau į kitą, truputėlį didesnį miestą, atsirado platesnis draugų ratas ir kitoks gyvenimo suvokimas. Kai gimsti, tau visas pasaulis atrodo kaip darželis, tada mokykla, Kaunas ir galiausiai nuvažiuoji į Vilnių. Supranti, kad pasaulis yra daug didesnis nei Kaunas ir Vilnius, o tada jau seka užsienis. Šiuo metu gyvenu Kiolne, visą miestą išvaikščiojau pėsčiomis ir suvokiau, kad tai lygiai toks pat kaimas! Dabar norisi kažkur toliau eiti, galvoje sukasi mintys apie Berlyną... Žmogus visada turi eiti į prieki.
Papasakok apie savo studentavimo metus
Kaip jau minėjau studijavau Vilniaus universitete. Tuo metu buvo toks projektas tarp komunikacijos ir ekonomikos fakultetų. Labai įdomus dalykas. Nesenai pradėjau dirbti darbą, kurio mokiausi universitete. Tai, kokią ateitį mums tada žadėjo, viskas išsipildė. Komunikacinis pasaulis yra labai ištobulintas ir tokių specialistų pasauliui dabar ypatingai reikia. O studentavimo metai buvo labai smagūs. Gaudavau 50 litų per savaitę. Iš jų 10 lt pasilikdavau grįžimui namo (parsivešti maisto), kiti likdavo vakarėliams ir panašiai, o stipendiją išleisdavau plokštelėms.
Manau, kad kiekvienas studentas turi pagyventi bendrabutyje bent metus. Asmeniškai man tai vieni geriausiai praleistų gyvenimo metų. Per savo studijų metus daug keliavau universiteto pagalba. Tais laikais tai buvo pakankamai sunku palyginus su šiuolaikinių studentų galimybėmis. Išvažiuoti pusmečiui kažkur ir grįžti laikyti egzaminų... Nedaug kas taip darydavo. Tačiau aš manau, kad labai svarbu kartas nuo karto pakeisti aplinką – keliavimas praplečia akiratį.
Nuo ko prasidėjo Tavo didžėjavimo karjera arba kas pastūmėjo Tave tuo užsiimti?
Jau nuo 16 metų pradėjau žavėtis didžėjavimu. Visas tas veiksmas, plokštelės man atrodė labai išvaizdu, tada pagalvojau: „Aš irgi noriu taip daryti!“. Aš siekiau sukaupti plokštelių kolekciją, turėti ką parodyti kietiems. Iš pradžių mano planas buvo tiesiog tyliai kaupti plokšteles. Galiausiai užsiimti pačiu didžėjavimu mane pastūmėjo, o gal net atrado draugas Gvidas. Kažkada atėjęs pas mane pamatė plokšteles ir paklausė: „Kodėl tu negroji?!“. Po kiek laiko pasiūlė steigti kolektyvą. Kitas žmogus buvo Marius Banga, kuris organizavo renginius ir į vieną iš jų pakvietė mane. Po šio pasirodymo buvau pakviestas į kitą ir tada nuskambėjo žodžiai: „Nenustok pirkti plokštelių“. Nuo tada viskas prasidėjo ir po truputį išsivystė.
Po kokio įvykio tapai žinomas?
Didysis lūžis įvyko apie 2003 metus, kai atsirito elektroninės muzikos banga. Lietuvoje tai buvo visiškai nauja ir mes pradėjome rengti pirmuosius vakarėlius, kuriuose skambėjo tokio stiliaus muzika. Idėja užgimė Kaune. Žinoma, viskas vyko ir Vilniuje, bet jie nesuprato tokio stiliaus. Vilniečiai komentuodavo maždaug taip : „Kas čia per mirgalkės?“. Po to įvyko metų pertrauka, aš išvažiavau į Angliją, o grįžau jau su didžiule plokštelių kolekcija. Pradėjom rengti vakarėlius, kurie buvo labai nuostolingi, bet kartu ir labai emocingi. Taip viskas tęsiasi iki šiol.
Esi perfekcionistas?
Galvojau apie tai pastaruoju metu ir supratau, jog tikrai toks nesu. Aš turiu tikslą ir lėtai tarsi kurmis siekiu jo. Tai trunka beprotiškai ilgai. Bet iš kitos pusės mane veža pats procesas, man svarbi komunikacija su kitais. O priklausomybė nuo sėkmės man siejasi su perdėtu amerikietišku etalonu.
Iš kur semiesi motyvacijos eiti pirmyn, siekti vis daugiau?
Manyje visada kovoja dvi pusės: viena linkus patinginiauti, nieko neveikti, o kita yra visiškai priešinga. Aš blogai jaučiuosi kai ko nors nepadarau. Mane motyvuoja tas blogas jausmas, kai nieko nedarai. Tuomet viskas tampa beprasmiška, norisi pabėgti nuo to. Būtent tokio būsena mane motyvuoja kažką daryti. Keista ir juokinga motyvacija, tačiau tai įkvepia mane naujai veiklai.
Daug laiko praleidi užsienyje. Nejauti ilgesio Lietuvai?
Jaučiu, todėl organizuoju renginius Lietuvoje. Didelė dalis to yra galimybė grįžti, pasimatyti su draugais, tėvais, nes man šių dalykų visada trūksta. Bet iš kitos pusės, kai aš gyvenau Lietuvoje, grodavau dažniau, bet žymiai rečiau matydavau draugus ir susitikimai nebūdavo tokie efektyvūs. Man patinka visą tą buitį išgyventi Vokietijoje, o čia turėti savirealizaciją ir gerą laiką.
Koks tavo laisvalaikis?
Graudu, bet jo beveik nėra. Na taip, mes išeiname su šeima į miestą, parkus. Aš labai daug laiko atiduodu savo darbui ir hobui.
Viename vaizdo įraše minėjai,kad nemėgsti reitingų, tačiau visgi ar nėra malonu būti pirmoje vietoje?
Esmė yra tokia, kad muzika labai subjektyvus dalykas ir ypatingai tarp stilių. Aš nemanau, jog toks skirtingus stilius grojančių didžėjų reitingavimas yra tikslingas. Tuo labiau, aš tikrai nemanau, kad esu geriausias.
Tavo palinkėjimas/patarimas
Palinkėčiau būti kryptingiems ir nepamesti savo tikslo, kad ir kiek tai kainuotų laiko bei pastangų.
Aplankykite tinklalapį vdusa.lt.
 |
| 15min.lt nuort. /„Studis“ |
