Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gimnazijų atstovai: Kaita ir nepastovumas sėja nerimą švietimo bendruomenėje

Valdemaras Kaupinis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Valdemaras Kaupinis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Balandžio 3 d. Lietuvos gimnazijų asociacijos organizuotos konferencijos „Universitetų ir gimnazijų bendradarbiavimo plėtros kryptys“ metu pirmą kartą įvyko gyvas susitikimas tarp Vilniaus gimnazijų bei įvairių aukštųjų mokyklų (VU, VGTU, Mykolo Romerio universiteto ir Šiaulių universiteto) atstovų. Pagrindiniai konferencijoje keliami tikslai – aptarti galimas bendravimo gaires, nuspręst, ar reikia didinti privalomų egzaminų skaičių bei aptarti, ar studijoms užsienyje ir reikalingos kitokios kompetencijos nei studijoms Lietuvoje.

Apie bendrąsias gimnazijų problemas ir vykusios konferencijos atgarsius mintimis su 15min.lt skaitytojais dalijasi Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos direktorius Valdemaras Kaupinis.

– Vieni iš lūkesčių, kuriuos konferencijoje formulavo gimnazijų atstovai: „Nusistovėjusi (nekeičiama kas keletą metų) stojimo sąlygų tvarka”. Apie kintančių egzaminų turinį, vertinimo gaires protarpiais taip pat užsimena ir mokinius brandos egzaminas ruošiantys mokytojai – metodininkai. Kokie Jūsų pastebėjimai šiuo klausimu?

– Manyčiau, jog didžiausia bėda – nepastovumas. Mokyklos, mokytojai, moksleiviai ir tėvai – nežino aiškios perspektyvos: pradedant įstatymo kaita, baigiant valstybiniais egzaminais. Vienais metais siekėme keisti egzaminų skaičių, kurie patvirtina moksleivio brandą, po kiek laiko vėl ėmėme kalbėti apie tai, kad reikia egzaminų skaičių didinti. Kaita ir nepastovumas sukuria tam tikrą nežinojimą ir nerimą švietimo bendruomenėje, o tai, be abejo, kokybei nepasitarnauja.

Savaime suprantama, pokyčiai švietimo sistemoje turi vykti. Bėgant laikui daug kas keičiasi, ir turi atsirasti naujovių, keistis programos.

Bet pats principas, kuriuo yra patvirtinamas pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo įgijimas, mokyklos baigimas, kas nustato žinių įvertinimą, kaip yra įvertinama, koks yra egzaminų turinys, kokia priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka – visa tai turėtų būti tam tikra konstanta.

Pradedantis mokslus mokykloje (ar bent jau pakopoje) mokinys, jo tėvai ir mokytojai, mano manymu, turi aiškiai žinoti, ko reikės ją baigiant. 

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Mokinė
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Mokinė

– Remiantis 2013 m. (stojančiųjų į universitetus) studijų sričių populiarumo statistika, beveik pusė moksleivių (44,5%) pasirinko socialinius mokslus, ženkliai mažesnė dalis – realinį profilį. Tuo tarpu viešojoje erdvėje nenutyla diskusijos, jog trūksta inžinerinių ir technologinių mokslų sričių specialistų, o į populiariąsias socialinių mokslų programas keliaujantys studentai kasmet vis didina bedarbių gretas. Kaip manote, ar galima pakeisti tokią tendenciją? Ar vyksta vidinės diskusijos gimnazijų – universitetų lygmeniu šiuo klausimu?

principas, kuriuo yra patvirtinamas pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo įgijimas, mokyklos baigimas, kas nustato žinių įvertinimą, kaip yra įvertinama, koks yra egzaminų turinys, kokia priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka – visa tai turėtų būti tam tikra konstanta

Man, dirbančiam mokykloje, į šiuos klausimus atsakyti nėra taip paprasta.

Manau, kad aukštosios mokyklos turėtų savęs klausti, kas lemia tokias tendencijas, kas, mados ar poreikis, socialinių mokslų programas padarė populiaresnėmis, kodėl gi trūksta  inžinerinių ir technologinių mokslų sričių specialistų?

Pasigendu aukštųjų mokyklų viešos informacijos apie tai, kiek ir kurią programą baigusiųjų įsidarbina, kur įsidarbina, kokie rinkos poreikiai, kiek ir po kurių programų bedarbiais lakstančių...

Platesni programų aprašai, įsidarbinimo galimybės, poreikių analizė ir prognozavimas, aukštųjų mokyklų atvirumas , - manyčiau, galėtų normalizuoti situaciją.

Kai kurių aukštųjų mokyklų (tarkime, VGTU), pramonininkų siūlymai įvesti privalomą matematikos egzaminą, argumentuojant, jog tokiu atveju moksleiviai imtų rinktis techniškąsias specialybes, yra nesusipratimas, nes didžioji dalis stojančiųjų į tokias programas ir dabar laiko matematiką, bet tai populiarumo nepriduoda. Regis pramoninkai ir verslininkai turėtų ne verkšlenti, o galvoti apie realų bendradarbiavimą su universitetais bei specialybių patrauklumą. 

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija

Na, o privalomo brandos egzamino įvedimas yra kita sfera – kokybės ir vertinimo. Nors teigiama, kad matematikos egzamino įvedimas pakeltų tiksliųjų mokslų išmokimo kokybę, tačiau aš pats tuo labai abejoju, nes netikiu primityvia „rimbo“ politika.

Klausydamas įvairaus lygmens oratorių kalbų apie egzaminus kartais imu nebesuprasti, apie ką kalbama, mat dažniausiai suplakamos dvi temos (problemos) – brandos patvirtinimas arba vidurinio ugdymo programos įsisavinimas ir pasiekimų įvertinimas ir kita – stojimas.

Kelių paskutinių metų siekiamybė mažinti brandos egzaminų skaičių sustojo ties tuo, kad dabar atestatas, patvirtinantis, jog mokinys įsisavino vidurinio ugdymo programą, įteikiamas teigiamai besimokiusiam ir lietuvių kalbos ir literatūros bei dar vieną egzaminą išlaikiusiam jaunuoliui. O kiti – stojimo reikalas.

Ar svarstymai apie papildomų brandos egzaminų įvedimą rodo nepasitikėjimą mokyklos įvertinimais, o gal apie smukusią ugdymo kokybę. Jei taip, tai apmaudu, nes apsukę didelį ratą grįžtame į pradžios pozicijas, ir lengviausia, regis, būtų grąžinti privalomus 3, 5, ar 7 egzaminus ir... Bet juk tai jau buvo, o kokybė neblizgėjo ir tada. O iš kitos pusės, tada tampa nieko vertos kalbos demokratišką mokyklą, mokėjimą mokytis, savarankiškumo ir atsakomybės skatinimą...

Gal kokybei gerinti ar įvairių tipų mokyklų atsakomybei didinti galėtų pasitarnauti privalomi standartizuoti mokinių žinių patikrinimai  po ketvirtos, šeštos, aštuntos klasės...

BFL nuotr./Saulius Jurkevičius
BFL nuotr./Saulius Jurkevičius

– Viešojoje erdvėje Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius yra išsakęs tezes, jog „Bendras Lietuvos mokinių žinių lygis yra ypatingai prastas“, „Turime besąlygiškai reikalauti, kad mokyklose būtų užtikrinta drausmė ir padorus elgesys“, „Mokytojas privalo mokyti, o ne mokinius drausminti ir be reikalo aiškinti elementarias padoraus elgesio tiesas“. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Mūsų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Aš vis dėlto laikausi kitokios nuomonės, kad mokykla turi būti ir mokymo, ir auklėjimo institucija. Kai kolega kalba apie tai, kad ne mokytojo reikalas drausminti ar auklėti moksleivius, aš manau kitaip.

Situacija negerėja, šeimose vis labiau įsigalintis vartotojiškas mentalitetas užgožia bendražmogiškas vertybes ir dažnai vaikas nebegauna tų moralinių, pilietinių nuostatų, ką turėtų suformuoti, įskiepyti tėvai. Tad jeigu ir mokykla „atsimes“ nuo auklėjimo ir ugdymo plačiąja prasme, atvirai sakant, turėsime moralinių „mankurtų“ kartą.

Vartotojiška visuomenė vis labiau bando išstumti žmogiškąsias vertybes. Mokyklai tenka parodyti, kad šios vertybės yra bendražmogiškos, ir kad su jomis reikia gyventi

Kita vertus, manau, kad mokyklos vaikus turi ne tik „pripumpuoti“ žiniomis, bet ir išmokyti gautas žinias pritaikyti aplinkoje, surasti save, savo kūrybiškumą.

Mokykla turi sukurti patrauklią draugišką aplinką, kurioje tiek vaikui, tiek mokytojui turi būti gera be jokių baimių, įtampų. Įsakymai, diktatas – niekada tokios aplinkos nesukurs.

Kai vaikas pamokoje gali sėdėti be baimės, manyčiau, kad jis gali pasiekti geresnių rezultatų, atitinkančių jo gebėjimus. Mano tokia pozicija. Kol kas, atrodo, ji pasiteisino.

Bendrais pamąstymais – visuomenė vis labiau vartotojiškėja. Reikia pripažinti, kad ir patys moksleiviai keičiasi:  kartais jiems jų reikalavimai tampa svarbesni nei, tarkime, mokyklos. Vartotojiška visuomenė vis labiau bando išstumti žmogiškąsias vertybes. Mokyklai tenka parodyti, kad šios vertybės yra bendražmogiškos, ir kad su jomis reikia gyventi. Bent, man rodos, kol kas mums tai pavyksta.

– Šįmet gimnazijų asociacija organizavo konferenciją, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – aptarti bendradarbiaviamo su aukštosios mokyklomis tolimesnes gaires. Ar glaudus šis bendradarbiavimas? Kaip susiklostė pati konferencija?

– Atvirai sakant, mes pasigedome artimesnio santykio su aukštosiomis mokyklomis. Keista, tačiau nemaža dalis aukštųjų mokyklų vis dėlto į mūsų kvietimą sudalyvauti šioje konferencijoje pasižiūrėjo ganėtinai atmestinai.

Pavyzdžiui, VGTU, Mykolo Romerio universitetas – atvyko pasiruošę, su rimtomis analizėmis ir  komandomis. Tuo tarpu kitos garbios ir garsios aukštosios mokyklos atsiuntė po atstovą, kuris nėra susipažinęs su bendra gimnazijų – aukštųjų mokyklų problematika: stojimų/baigimų duomenimis, kodėl ir kokias specialybes mokiniai renkasi ir kt. Didesnio dėmesio ir supratimo tikėjomės iš Edukologijos universiteto, su kuriuo, rodos, norėtųsi pačio artimiausio santykio. Juk šis universitetas ruošia studentus, kurie mokyklose dirbs po metų ar kelių.

Taigi, bendru pastebėjimu, vis dėlto džiaugiamės įvykusia konferencija, tikimės, jog ji buvo gera pradžia, ir ateity mus sies supratimas,  glaudesnis, atviresnis bendradarbiavimas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min