Nesakau, kad visa Indija yra tokia, kokią man teko pažinti. Geriausiai turbūt teko pamatyti Mumbajų. Tiesa, vietiniai šį miestą vis dar vadina Bombėjumi. Naujasis pavadinimas buvo primestas šalies valdžios, tačiau, atrodo, kad gyventojams tai visai nerūpi. Bombėjus, sakyčiau, truputį didokas, čia gyvena bene 15 mln. žmonių. Tad galit įsivaizduoti, kaip atrodo gatvės. Visur knibždėte knibžda žmonės, jie visur kur tik bepasisuktum, kur tik bepastatytum koją. Iš pradžių tai atrodo dar ganėtinai įdomu, bet jau mažiau nei po pusvalandžio supranti, kad pavargai ir nori pabėgti kur nors, kur tylu ir ramu. Juokinga, kai sėdi namie ir galvoji, kad reikia išeiti laukan bent gryno oro įkvėpti. O išėjus supranti, kad kur jau kur, bet gyvendamas Bombėjuje gryno oro tikrai negausi. Beje, tvankumas lauke taip pat neapsakomas. Lauke dieną maždaug 35 laipsniai karščio. Kiekvieną kartą iškišus nosį laukan ir bent trumpai pasivaikščiojus, norisi bėgti namo į dušą. Gaila, kad taip pat negalvoja ir vietiniai gyventojai.
 |
| Viktorijos Šimulynaitės nuotr./Kelionė po Indiją |
Žiūrint iš aukštai į miestą viskas atrodo ganėtinai paprasta. Yra dangoraižių, neblogų vis dar statomų daugiaaukščių namų ir, be abejo, lūšnynų. Viskas atrodo pasiskirstę ganėtinai tolygiai. Tačiau išėjus į miestą supranti, kad tiesa ne tokia. Gyvenimo lygis labai žemas. Bombėjuje labai labai daug lūšnynų, praktiškai ištisi kvartalai. Tad atrodo, kad tie dangoraižiai čia nieko nereiškia.
Bombėjuje nežmoniškas eismas. Dar skrendant į Indiją, lėktuve sėdėjau šalia vieno šalies verslininko, su kuriuo įdomiai pasišnekėjom. Užklausiau jo apie galimybę Bombėjuje išsinuomoti mašiną dienai ir pasivažinėti aplink, geriau viską pažinti. Jis tik pradėjo juoktis ir pasakė, kad kai pamatysiu eismą, greit pakeisiu savo norus. Iš tikrųjų taip ir buvo. Čia žmonės nepaiso nei ženklų, nei šviesoforo signalų, nei šalia esančių transporto priemonių, karvių ar žmonių. O blogiausia, kad jie ištisai pypsena. Ką tik bedarytum svarbiausia pypsėti, nesvarbu ar nori aplenkti, sukti ar tiesiog važiuoti tiesiai. Garsas pasidaro erzinantis mieste vos tik iškėlus koją iš kambario. Mėginau prie to priprasti, bet nepavyko. Neįsivaizduoju, kaip jie čia su tuo susitaiko.
Kitas įdomus dalykas mieste – kvapas. Kur tik beeitum smirda. Gaila, kad šiuolaikinės technologijos dar tiek nepažengusios ir negaliu jums šio kvapo perteikti. Bet net ir nupasakoti yra labai sunku. Bet nieko turbūt keista, kad toks kvapas. Bombėjus labai daug nuskurdusių žmonių. Žmonės tiesiog gyvena gatvėje. Iš pradžių vaizdas atrodo tikrai šokiruojantis, tačiau vėliau supranti, kad toks jau jų gyevnimas. Mažai čia ką galima pakeisti. Kinijoje, tarkim, jei valdžia norėtų sutvarkyti kažkokią miesto dalį, tai lieptų žmonėms tuoj pat išsikraustyti ir jie paklustų. O čia, Indijoje, valdžia mažai ką daro. Tiesa mačiau keletą agitacinių plakatų už tvarkymąsi ir švarią aplinką. Bet matomai mažai jie veikia. Žiurkės, beje, irgi nuolatinės miesto gyventojos.
 |
| Viktorijos Šimulynaitės nuotr./Kelionė po Indiją |
Kažkurią dieną nuėjom prie Indijos vandenyno. Iš tolo vaizdas atrodė gražus, ramus vandenynas ir keli paplūdimiu bevaikštantys žmonės. Tačiau priėjus prie kranto net sustingau iš siaubo. Vietoj tikėtosi vandens pliuškenimo į krantą išvydau tik didžiulį sąvartyną. Visas krantas buvo padengtas vien šiukšlėm. Žmonės kai kurias jų čia meta, o kai kurias atplukdo vanduo. Benamiam tai atrodė kaip rojus, nes jie čia ieškojo sau tinkamų daiktų, o gal ir maisto. Ironiška, bet paplūdimyje vaikščiojo ir vienas senukas su mažu maišeliu, šviesą atspindinčia liemene ir rinko šiukšles. Tai matomai jo darbas – prižiūrėti, kad paplūdimys būtų švarus. Tačiau turbūt ir jis supranta, kad to padaryti neįmanoma. Va čia tikrai galėtų padirbėti mūsų „Darom“ akcijos dalyviai.
Beje, besisvečiuodama Indijoje beveik patapau vegetare. Kiekvieną dieną vis ryžiai, ryžiai ir ryžiai. Be abejo, vis skirtingai – tai su grybais, tai daržovėmis, tai dar su kažkuo. Skamba gal kiek nuobodžiai, bet tikrai labai skanu. Net keista, kad vis dar nesinori mėsos, bet tikiuos panašų racioną išlaikysiu ir išvykus iš šalies.
O dar kas smagiausia, kad indams aš čia esu kaip iš muziejaus išėjus. Nekalbu jau apie tai, kad esu baltaodė. Per visą laiką dar nebuvau sutikus nei vieno šviesiaplaukio žmogaus. Visi labai stebi mane gatvėje ar kur kitur bebūčiau. Kai kurie net ir paliesti mėgino. Tiesa, neminėjau kad gatvėse beveik vien vyrai, retai čia kur sutiksi moterį. Tad dėmesio pakanka. Nors moterų situacija čia labai įdomi. Jos turi savo atskirus vagonus traukiniuose, net ir einant pro oro uostą patikrina, negalima stovėti bendroje eilėje ir tikrinti gali tik moterys. Bendrai šalyje dominuoja tik vyrai ir moterų padėtis ganėtinai prasta. Bent jau taip atrodė man, kur buvau.
Pavargę nuo smarvės, nepakeliamo triukšmo, masės žmonių, žiurkių, purvo ir panašių dalykų, atskridome į Keralos apksritį, Cochino miestuką, labiau į Indijos pietus. Jis visai nedidelis, gyvena apie 500 tūkst. gyventojų. Smarkiai skiriasi nuo Bombėjaus, nes yra daug ramiau ir gražiau. Tačiau išlieka tas pats skurdas ir nesuvokiamas transportas.
Turbūt dar pasakočiau ir pasakočiau, nes čia tiek daug visko turiu pasakyti, bet jau kada kitą kartą. Bendrai Indija nepaprastai įdomi vieta pamatyti ir patirti. To, ką matau čia, dar nebuvau mačiusi net televizoriaus ekranuose.
Ketvirtadienį trumpam skrendam į Šri Lanką, tad mano kelionė tęsiasi.
Laukite tęsinio!
Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? O gal leidaisi į nuotykių kupiną kelionę? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk savo patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt
