– Profesinė praktika jau nėra naujas reiškinys Lietuvoje. Kokia Jūsų patirtis priimant praktikantus?
– Mūsų įmonė dirba trijose Baltijos šalyse ir kiekvienais metais priimame 3–4 stažuotojus. Bent du trečdaliai pradedančių įmonės darbuotojų yra buvę mūsų stažuotojai, todėl labai rimtai žiūrime į praktikantų atranką, skiriame laiko pažinti žmones, įsitikinti jų sugebėjimais ir motyvacija dirbti mūsų srityje. Negaliu pasakyti, kad turėtume nusiskundimų ką tik universitetus baigusiais jaunuoliais, mes tiesiog neturime daug patirties su Lietuvos universitetų absolventais. Priežastis aiški – mes jų beveik nepasamdome, kadangi finansų analizės srityje jie tiesiog nekonkurencingi.
– Ar studentų nekonkurencingumui, jų naivumui turi įtakos pati švietimo sistema?
– Iš dalies. Pačiuose universitetuose egzistuoja formalus praktikos supratimas – studentai verčiami daryti neaišku kam reikalingus tyrimus, rašyti ataskaitas apie atliktas stažuotes. Darbas juk nėra akademinė programa, o praktika įmonėje yra galbūt geriausias būdas pranešti apie save darbo rinkai, įsitikinti pasirinktos disciplinos patrauklumu, sudalyvauti tikruose verslo procesuose. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos universitetų studentai praktikos masiškai taip pat neieško. Galiu užtikrinti – kol studentai nejaus vidinės motyvacijos laimėti patrauklią darbo vietą, tol jie lankysis paskaitose, rinks formalius jų pastangų įvertinimus, neišsiskirdami judės kartu su pilka tokių pačių „laukiančiųjų“ mase, o baigiamųjų metų birželio mėnesį, desperatiškai parašę dvidešimt elektroninių žinučių adresais personalas@darbdavys.lt parašys ir dar vieną – paraišką į darbo biržą. Toks požiūris ir pagimdo nesėkmingiausius bandymus įsidarbinti.
– Ar gali ką tik studijas pabaigęs jaunuolis būti sėkmingas kandidatas rimtam darbui?
– Įsidarbinti pirmoje darbovietėje visada atrodo sunkiau, nes kalbame apie specialiųjų žinių trūkumą. Gal šiek tiek keista, bet į vakarus nuo Lietuvos, ypatingai JAV, yra kaip tik atvirkščiai – dažnai darbą sunkiau rasti žmonėms su specifine patirtimi. Ten studentai labai didelę dalį savo studijų laiko skiria karjeros vystymui. Tuomet, kai jau reikia gauti pirmąjį darbą, absolventas jau yra atlikęs 1–2 stažuotes, užėmęs pareigas visuomeninėse organizacijose, susipažinęs su norimos verslo srities pradinių darbo pozicijų specifika, bendravęs su būreliu tos pačios aukštosios mokyklos alumni ir dėstytojų, kurie suteikė pradines žinias, o neretai – pradinius kontaktus darbo paieškai.
– Kokias esmines klaidas, Jūsų nuomone, daro studentai eidami pas būsimą darbdavį? Nejaugi gyvenimo aprašymo paruošimas dar neįveikiama kliūtis?
– Iš asmeninės patirties priimant praktikantus galiu pasakyti, kad jie ne tik nemoka parašyti motyvacinio laiško ar savo CV. Dažnai jaunuoliai nesugeba paaiškinti, kodėl kandidatuoja į konkrečią poziciją pasirinktoje įmonėje ir yra nepasirengę diskutuoti savo specializacijos temomis. Aš nesakau, kad iš esmės skiriasi žmonių arba studijų kokybė Lietuvoje ar užsienyje. Tiesiog lietuviams reikėtų pamiršti, kad kažkas „skolingas“ jiems darbą ir su šypsena leis „bandyti save“ skirtingose srityse, kol pagaliau subręs suvokimas, ką gi pagaliau tas jaunuolis nori veikti. Mano užduotis kaip tik yra išvengti „bandytojų“, pasislėpti nuo žmonių, kurie per 3–4 studijų metus nesugebėjo rasti informacijos, kontaktų, žinių, kurios leistų jiems apsispręsti bent jau pirmajai darbovietei ir nemikčiojant pasakyti, kad taip, tai yra mano svajonių darbas, ir padarysiu viską, kad jame sužibėčiau.
– Panašu, kad praktikos programos Lietuvos įmonėse šiandien daugiau filantropinė veikla. Kada įmonei praktikantai atsiperka?
– Praktikantai įmonei atsiperka visada, jeigu ji bent minimaliai investuoja į darbą su praktikantais ir jų pažinimą. Esu girdėjęs ir labai blogų atsiliepimų – stažuotojas „atbuvo“ vasarą, kai visi darbuotojai atostogavo ir pan. Profesinė praktika tikrai yra abipusis kontraktas – studentas įsipareigoja atlikti užduotis kaip įmanoma geriau, o darbdavys turi jam tokias užduotis suformuluoti, pamokyti, patikrinti. Darbdaviams taip pat yra kur pasitempti organizuojant tokias programas, kitaip nebūtų neigiamų atsiliepimų. Aišku, nebus stažuotojas ypatingai naudingas įmonei per tuos kelis vasaros mėnesius, tačiau tokiu būdu darbdavys sutaupo samdos sąnaudas ir apsisaugo nuo galimos klaidos tuomet, kai jam reikės jauno specialisto. O tai gali būti labai apčiuopiamas laimėjimas.
– Ar įdarbindamas jaunimą kreipiate dėmesį, kur ir kokią praktiką jie atliko?
– Visada pasižiūriu. Žinoma, svarbiausia yra pats faktas – ar atliko, ar stengėsi, ar visgi buvo pasyvus. Toks iššūkis, kaip stažuotės įveikimas, pademonstruoja vieną svarbiausių verslininko bruožų – motyvaciją veikti, susidoroti su sunkumais, pasiekti rezultatą. Suprantama, stažuotės kokybė nuo studento ne visada priklauso. Svarbu, kad jis žino, kur eina, tačiau jei papuolė į „kavos virėjo“ poziciją – ką gi, gali būti, kad tai daugiau darbdavio praradimas, o ne paties studento, todėl praktika nėra lemiamas kriterijus. Man svarbu, kad žmogus būtų pozityviai išsiskyręs iš jį supančios aplinkos. Nustebtumėte, kiek universitetuose veikia visuomeninių organizacijų! Jų tikslas dažnai yra vienas – suteikti studentams apčiuopiamos, konkrečios praktikos galimybes, ugdyti organizacinius sugebėjimus. Mano lankytame universitete JAV veikė apie 150 studentų organizacijų, susivienijimų, viešųjų įstaigų. Kiekvienas mano kurso draugas kažkur dalyvavo. Dabar jūs man pasakykite, kaip vertinsite absolventą, kuris niekur neprisidėjo, nebuvo stažuotėse, geriausiu atveju dirbo nekvalifikuotą darbą vakarais. Tokie kandidatai, deja, konkurencijos neišlaiko...
– Pats esate baigęs ir vieną iš Lietuvos universitetų. Kas buvo esminis veiksnys Jūsų karjeroje – žinios, praktika, charakteris?
– Žinote, visko užteko. Turėjau „susigraibęs“ pakankamą žinių bagažą pirmam darbo mėnesiui. Turėjau užsispyrimo išmokti tai, ko supratau nemokantis. Tačiau dar svarbiau, jog nuo pat pirmojo kurso kūrėme studentų organizacijas, dalyvavome jų veikloje, vystėme kontaktus su tuometiniais verslininkais ir bendraamžiais. Turbūt dėsninga – pirmasis darbo pasiūlymas mane susirado pats, per studentiškos veiklos bendražygius ir jų kontaktus. Prisipažinsiu – buvau tiek užimtas, kad net praktikos atlikti nesuspėjau...
– Ar Lietuvos studentai bus perspektyvūs ateityje?
– Lietuvos universitetų absolventai nesunkiai gali gauti darbą bet kur, arba bent jau konkuruoti su bendraamžiais iš užsienio aukštųjų mokyklų. Daugiau noro, kryptingumo, domėjimosi ir užsispyrimo. Net jeigu infrastruktūra neblizga, pačios mokyklos neranda lėšų ar laiko kokybiškam konsultavimui, pagalbai karjeroje, tai nėra pasiteisinimas. Jeigu nesukūrėte savo verslo plano, žiūrėkite į pirmą savo darbo vietą kaip į verslo planą – tuomet nesunkiai rasite reikiamus išteklius, priemones ir pasieksite norimą rezultatą.
