Kodėl pasirinkai studijas Šv. Andriaus universitete? Ar sunku čia patekti?
Universitetą rinkausi atsižvelgdama į reitingus. Be to, ten studijavo keletas draugų, kurie rekomendavo studijas Škotijoje. Norint įstoti į Šv. Andriaus universitetą, dažniausiai reikalaujama, kad būtų reikiamas egzaminų vidurkis. Pavyzdžiui, aš meno istorijos ir antropologijos studijoms turėjau turėti ne mažesnį kaip 85 balų egzaminų vidurkį. Laikiau anglų, istorijos, matematikos ir lietuvių kalbos valstybinius egzaminus. Kai kurioms specialybėms yra reikalavimas, kad anglų kalbos egzamino būtų gauta ne mažiau kaip 95 balai. Gerai tai, kad studijos nemokamos ir kainuoja tik pragyvenimas.
Ar studentai gauna bendrabučius? Kiek pinigų tenka išleisti būstui ir maistui?
Aš gyvenu šešių vietų namuke. Pirmame aukšte yra trys kambariai ir virtuvė, antrame taip pat trys ir bendras kambarys. Abiejuose aukštuose tualetai su bendru dušu pirmajame namo aukšte. Toks bendrabutis kainuoja apie 10 tūkst. Lt per metus, tai sudaro apie 60 svarų per savaitę. Yra bendrabučių, kurių gyventojai už papildomą mokestį dar gauna ir maisto.
Kiek pinigų per savaitę išleidi maistui?
Gyvenu mažame miestelyje, tad man pakanka 20 svarų per savaitę. Aišku, pakanka su sąlyga, kad nevalgai restoranuose. Jei gyvenčiau didesniame miestelyje, matyt, tokios sumos neužtektų. Sutaupyti padeda ir tai, kad visusr vaikštau pėsčiomis arba važinėju dviračiu. Atstumai nedideli.
Universitetas įsikūręs gamtos apsuptyje. Ar tai dar vienas jo privalumas?
Tikrai taip, gyvenu 50 m nuo jūros. Iki kitų miestelių pajūriu ir uolomis galima nužingsniuoti pėsčiomis.
Nuo rugsėjo prasidės antrieji tavo studijų metai Šv. Andriaus universitete. Ar sunku buvo adaptuotis?
Atvykus į naują aplinką, viskas buvo įdomu, tai, matyt, ir lėmė, kad jokios adaptacijos krizės neišgyvenau. Juk universitete daug užsieniečių, todėl nesijaučiau išskirtinė.
Kiekvieną kartą, atėjusi į universitetą jaučiu, kad esu tarp tų, kurie savo dėstomą dalyką ne tik gerai išmano, bet ir juo gyvena. Sako U.Kleinauskaitė.
Ar tavo universitete studijuoja daugiau lietuvių?
Lietuvių yra apie 20, latvių – 7, estų – 3. Labai daug amerikiečių, kinų, kitų tautybių europiečių – italų, slovakų, rumunų. Mes įsteigėme lietuvių bendruomenę. Susitinkame su lietuvių studentais per šventes. Juk norisi ir pakalbėti savo kalba, ir patiekalą tradicinį pasigaminti.
Kas tave, meniškos sielos žmogų, labiausiai žavi Šv. Andriaus universitete?
Paskaitų kokybė, dėstytojų kompetencija. Pateikiama labai daug naujos ir naudingos informacijos. Nors ir domiuosi menais, vis tiek nuolat atrandu kažką naujo, pavyzdžiui, dėstytojai kalba apie pasaulyje garsų menininką, o tu pirmą kartą girdi jo pavardę.
Tarkime, jei antropologijos dėstytojas kalba apie Afrikos gentis, tai ji ne šiaip sau kalba iš knygų, jis kas antrą mėnesį važiuoja ten ir gyvena su jomis. Žodžiu, kiekvieną kartą, atėjusi į universitetą jaučiu, kad esu tarp tų, kurie savo dėstomą dalyką ne tik gerai išmano, bet ir juo gyvena. Universitetas tikrai pranoko mano lūkesčius.
Ką galėtum pasakyti apie tautiečius universitete. Ar jie kaip nors išsiskiria, ar nuskęsta tautų katile?
Drąsiai galėčiau teigti, kad esame lygiaverčiai užsieniečiams. Žinoma, iš pradžių daugeliui būna neramu dėl kalbos. Kad nejaustum diskomforto, kalba turi būti pakankamai aukšto lygio. Juk tenka rašyti daug rašto darbų, kalbėti seminarų metu. Ypač tai svarbu studijuojant menotyrą, nes skaitymas – vienas iš svarbiausių dalykų. Pavyzdžiui, antropologijos kursui aš turėjau parašyti tris esė, meno istorijos – esė ir du atsiskaitymai raštu.
Vadinasi, iš studentų reikalaujama daug...
Jei nesimokysi, nesiruoši rašto darbams, negausi gero įvertinimo, juk rašto darbe turi matytis, kiek skaityta, kiek domėtasi.
Ar dėstytojai geranoriški ir padeda prireikus, ar norima, kad studentas kuo daugiau pastangų įdėtų pats?
Jei kažkas neaišku, tai gali bet kada ateiti pas dėstytoją. Buvo netgi taip, kad kartą nuėjusi gavau 2 val. trukmės aiškinamąją paskaitą.
Kaip studentai gali tobulintis ne paskaitų metu? Ar universitetas suteikia tokių galimybių?
Vyksta labai daug seminarų ir konferencijų. Į seminarus gali eiti kas nori: jei studijuoji fiziką, gali eiti į menų istorijos seminarus ir atvirkščiai. Būna ir mokamų konferencijų, bet tada studentai gauna dideles nuolaidas. Jei visa kaina už konferencija 40 svarų, tai studentasi dažnai gali nueiti ir už 10.
Aktyviai studijuoji, ar lieka laiko laisvalaikiui?
Tikrai taip, universitetas siūlo daugybę užsiėmimų, kurie kainuoja itin pigiai. Tarkime, aš priklausau fotografijos ir biliardo bendruomenėms. Už šiuo užsiėmimus moku 6 svarus per metus. Kiek brangesni tik sporto užsiėmimai – maždaug 30 svarų per metus, bet galima eiti sportuoti pasirinktą sporto šaką kelis kartus per savaitę.
Kokių įdomių tradicijų turi jūsų universitetas?
Vienas iš įspūdingiausių renginių – gegužės pirmosios maudynės jūroje. Jei mieste užlipi ant tam tikrų inicialų, saulei tekant, būtinai turi dalyvauti maudynėse. Šiemet renginys suvienijo apie 3000 tūkst. studentų.
Grįžai į Lietuvą pailsėti?
Ne tik, atliksiu menotyrininko praktiką Lietuvos dailės muziejaus Gudyno restauracijos centre. Man paskirtas objektas – krikštykla. Ją turėsiu tyrinėti. Žinau tik tai, kad tai 18 a. amžiaus dalykas.
Kaip ją tyrinėsi?
Yra knygų, internetas, reikia ieškoti, skaityti. Krikštykla netradicinė savo struktūra. Daugmaž pusantro metro aukščio, yra didžiulis „obuolys“, kuriame laikytas šventintas vanduo, yra dvi skulptūrų kompozicijos. Viena apačioje – krikštas, o apačioje – Ieva ir Adomas. Reikia ieškoti analogijų Lenkijoje, nes pagal braižą tai yra iš tų kraštų. Ieva ir Adomas ant krikštyklos – nėra dažnas dalykas.
Ar ši praktika privaloma?
Nėra privaloma. Kol kas dar nežinau, ką aš darysiu po studijų. Norėčiau rinktis restauracijos kryptį. Nors aš gavau menotyrininko praktiką, galėsiu stebėti, kaip žmonės restauruoja. Privaloma praktika yra tik po trečio kurso. Mūsų studijų trukmė 4 metai.
Ar po studijų svarstai galimybę grįžti gyventi į Lietuvą?
Labai norėčiau grįžti, nes čia mano aplinka, mano kultūra. Dėl to atlieku ir neprivalomą praktiką, kad pažiūrėčiau, kokia situacija su mano specialybe, juk niekas nenori važiuoti į šalį, kur tavęs nelaukia. Jei manęs čia reikės, aš mielai grįšiu.
Ką patartum lietuviams, norintiems vykti studijuoti į Šv. Andriaus universitetą?
Svarbiausia, kad žmogus labai norėtų studijuoti tai, ką jis pasirinko. Aš patarčiau nesirinkti žemai reitinguose esančių universitetų. Tai neturi būti važiavimas dėl išvažiavimo.
 |
| 15min.lt nuotr./„Jaunimo gidas“ |
