Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

V.Olechnovič: „Studijų metais išgyventos patirtys pakeitė mano gyvenimą“

V.Olechnovič kelionė po Rumuniją. Asmeninio archyvo nuotr.
V.Olechnovič kelionė po Rumuniją. Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Studijų metais nemaža dalis studentų keliauja, išvyksta stažuotis į kitus pasaulio universitetus. Tiems, kurie nori įgyti mokslinės patirties įvairiose Europos universitetuose, susipažinti su kitų šalių akademine bendruomene bei kultūra, įvairios Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo ERASMUS programą. Akademinis gyvenimas studentą įtraukia į daugybę veiklų, projektų, kurių metu galima patirti daugybę įspūdžių. Kokiomis patirtimis gali pasidalinti mainų programose ir projektuose dalyvavę studentai? Ką jie gali papasakoti apie keliones studijų metu?

Šį kartą 15min.lt pašnekovas – šį pavasarį bakalauro studijas baigęs absolventas Valerij Olechnovič, 2013 m. projekto Misija „Sibiras“ dalyvis.

– Papasakok šiek tiek apie save: kur mokeisi, ką studijavai?

– Esu Valerijus, baigiau baltarusių mokyklą, kurioje mokiausi visus dvylika metų. Į baltarusių mokyklą patekau paprastai: mano sesė ten mokėsi, ir tėvai, norėdami, kad turėčiau, su kuo važiuoti į mokyklą, „atidavė“ mane į tą pačią mokyklą. (juokiasi) Baltarusių mokykloje jaučiausi kaip šeimos narys: kadangi bendruomenė buvo, palyginus, nedidelė, vyko pastovus bendravimas. Galima sakyti, išsaugojau tam tikrą savo etninę savimonę.

Po dvylikos klasių galėjau rinktis iš dviejų variantų: stoti į aukštąją Baltarusijoje arba likti Lietuvoje. Dauguma mano klasiokų pasirinko Baltarusiją, mūsų mokykla bendradarbiauja su Baltarusijos užsienio reikalų ministerija, ir įstoti yra ganėtinai paprasta į bet kurį universitetą. Na, mano pažymiai buvo neblogi, išsilaikiau egzaminus pakankamai gerai, ir to užteko, kad Lietuvoje patekčiau į valstybės finansuojamą vietą. Taigi, čia ir likau. Įstojau į finansų ekonomiką MRU. Nors, tiesą sakant, neturėjau stipraus potraukio ekonomikai, tiesiog galvojau, kad geriausiai man mokykloje sekėsi matematika ir istoriją, tai ieškojau variantų, kurie man būtų priimtini.

V.Olechnovič. Misija Sibiras. Asmeninio archyvo nuotr.
V.Olechnovič. Misija Sibiras. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ir kaip sekėsi mokytis, įstojus į aukštąją mokyklą?

– Pirmi metai buvo tikrai labai įdomūs: susiradau daug naujų pažinčių, užsiėmimų, lankiau teatro ir šokių būrelius. Aukštojoje mokykloje galima susirasti daug patinkančių užsiėmimų, kurie nieko nekainuoja. Tiesa, kalbant sąžiningai, po antro kurso buvau nusivylęs mokslais. Pamačiau, kad labai daug juose teorijos, ir dingo potraukis mokytis toliau. Bet antro kurso pabaigoje užsiregistravau į ERASMUS studijas, ir daug kas pakito. Iš daugybės šalių, kurias galėjau rinktis, aš pasirinkau Vengriją. Trečio kurso rudens semestro metu išvykau į Pečą. Tai – mažesnis miestelis negu Vilnius.

Universitete išmoksti atsirinkti svarbiausią informaciją (šiek tiek to ir mokyklose duoda), ir, įgijęs šią savybę, ją bet kur gyvenime gali panaudoti.

Iš tiesų, nuostabus dalykas ta ERASMUS bendruomenė. Yra tūkstančiai istorijų, kaip ERASMUS draugai po to susituokia, lieka draugais visą gyvenimą, ir tos istorijos užburia. Tik atvykęs į Pečą iš karto įsiliejau į tą tarpkultūrinę terpę. Šia prasme, atsirado daug galimybių tiek patobulinti savo anglų kalbos žinias (nes visi tarpusavyje bendravo pagrinde angliškai), tiek pamatyti naujų kraštų, susipažinti su kitų šalių studentais. Dar vienas svarbus dalykas: visi studentai, kurie atvyko pagal ERASMUS, keliavo. Mano paties pati didžiausia kelionė buvo į Rumuniją. Paminėsiu, kad dar buvau ir Bosnijoje, šiek tiek Kroatijoje ir, aišku, keliavau ir po pačią Vengriją.

– Kaip kilo idėja keliauti į Rumuniją?

– Kelionės idėja gimė miške (juokiasi). Penkiese išėjome pasivaikščioti (Peče) po mišką. Su portugale drauge Tereza apsitarėme, kad reikia kažkur keliauti, ir kažkaip nusprendėme pasirinkti Rumunijos kryptį. Kitą dieną mes jau buvome susiruošę. (juokiasi) Nieko smarkiai neplanavome, žemėlapyje buvome susidėlioję tik preliminarius kelionės taškus.

V.Olechnovič. Erasmus. Asmeninio archyvo nuotr.
V.Olechnovič. Erasmus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiu būdu keliavote?

– Pasirinkome tranzavimą ir tikrai neprašovėme. Rumunijoje šitas dalykas labai populiarus, ir neteko laukti ilgiau pusvalandžio prie kelio. Išvažiavome iš pradžių traukiniu iki Budapešto. Budapešte nuvažiavome iki oro uosto, kadangi oro uoste galima pernakvoti nemokamai (juokiasi), o ten mums pakeliui buvo ir trasa, vedanti į Rumuniją.

– Kiek laiko keliavote? Kur apsistojote?

– Keliavome visą savaitę. Per dieną įveikdavome apie 400 kilometrų. Nakvodavome svečių namuose.

– Ar teko nakvoti kokioje nors „ekstremalioje“ vietoje?

– Teko. (juokiasi) Atvažiavome į miestelį, 30 kilometrų nuo vadinamosios Drakulos pilies. Miestelis pavadinimu Rašnov. Iš pradžių įsikūrėme svečių namuose. Kadangi atvykome rudenį (nei slidininkų, nei vasaros sezono metu), sudėtinga buvo kažką kito susirasti. Tiesa, pastebėjome, kad anapus gatvės yra aptverti mediniai vasarnamiai, skirti vasariniam kempingui. Susiradę savininką pasiklausėme, ar galime juos išsinuomoti. Savininkas atsakė, jog per šaltą dar nakvoti. Tai mes vakare perlipome per tvorą, įlipome į tą namuką ir sau padoriai išsimiegojome (juokiasi). Neįsilaužėme, o tiesiog, „pasiskolinome miegamąją vietą“.

V.Olechnovič. Erasmus. Asmeninio archyvo nuotr.
V.Olechnovič. Erasmus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar kelionės metu užteko turimo biudžeto? Apskritai, ar daug pinigų išleidote?

– Aš Rumunijoje per savaitę išleidau lygiai 70 EUR. Tris kartus nakvojome svečių namuose, nes ten vadinamųjų hostelių nėra. Kambarys kainuoja apie 20 EUR. O aplankėme tikrai nemažai vietų: Drakulos pilį, dokumentinių filmų festivalį, kalnus, įvairius kultūrinius renginius.

Kalbant apie kitas šalis: Bosnijoje keliavome saugiai, bet ir išsileidome pinigų. Vien per savaitgalį palikome ten tiek pat, kiek per savaitę Rumunijoje. Bet, žinoma, ir keliavome kitaip: nuomavomės autobusiuką devyniese, daug ką buvome iš anksto suplanavę pamatyti.

Kroatija, rodos, nėra labai brangi šalis, bet ten viskas pakankamai mums buvo brangu. Norėjome aplankyti vieną nacionalinį parką, bet supratome, kad visą biudžetą išleidome vien tik atkeliavę iki sostinės Zagrebo, taigi, teko traukti atgal.

– Bendrai, gyvenimui, ar užteko ERASMUS stipendijos?

– Į Vengriją išvykusiems studentams skiriama mėnesinė stipendija – 350 EUR. Man to pilnai užteko: ir pakeliauti, ir susimokėti už maistą, ir bendrabutį. Aš dar, tiesa, buvau susitaupęs šiek tiek ir savų pinigų, tai leidau sau šiek tiek daugiau: pavalgyt restorane ar kažkur nuvažiuoti papildomai. O šiaip tai tos stipendijos, stipriai neišlaidaujant, pilnai užtenka tiek pragyvenimui, tiek kelionėms.

V.Olechnovič. Misija Sibiras. Asmeninio archyvo nuotr.
V.Olechnovič. Misija Sibiras. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip atsidūrei Misijoje „Sibiras“?

– Mano vienas pažįstamas Facebook pasidalino informacija apie vykstančią atranką į Misiją Sibiras. Pagalvojau, kodėl gi ne? Įdomus, girdėtas projektas. O keliavimo patirties jau įgavau studijų ERASMUS metu... Tai „ant tos bangos“ užpildžiau anketą nieko iš tiesų nesitikėdamas. Anketa, galiu pasakyti, – tikrai priverčianti pagalvoti. Buvau atrinktas bandomajam žygiui. Keliavome per Labanoro mišką 60 kilometrų.

V.Olechnovič. Misija Sibiras. Asmeninio archyvo nuotr.
V.Olechnovič. Misija Sibiras. Asmeninio archyvo nuotr.

Nė nebaigus distancijos, mane atrinko į Misiją Sibiras. Ilgai galvojau, kodėl? Ir jų pasiklausiau. Pačioje atrankoje, matote, nueiti „kilometrą“ – nėra esmė. Svarbiausia – komandinis noras padėti kitiems. Tai ne rungtynės, nėra individų, visi kaip komanda, ir, kaip skelbia projektas, iš širdies į širdį turi eiti šitas dalykas.

– Ką tau atnešė šis projektas?

– Išgyvenimus ir patirtis. Visas projektas buvo vienas nuostabus nuotykis, kurio metu išgyvenau emocijas, kurių iki tol nebuvau išgyvenęs.

– Ką tau atnešė metai universitete?

– Iš esmės – gebėjimą mokytis toliau. Šiandien dirbu darbą, kuris tik labai menka dalimi siejasi su mano tiesiogine specialybę. Teko persikvalifikuoti, ir tas puikiai pavyko. Universitete išmoksti atsirinkti svarbiausią informaciją (šiek tiek to ir mokyklose duoda), ir, įgijęs šią savybę, ją bet kur gyvenime gali panaudoti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min