2010-ųjų rugsėjį jauną Lietuvos rinktinę jis nuvedė iki pasaulio čempionato apdovanojimų pakylos. Sugrįžusiomis žvaigždėmis pasipildžiusią komandą K.Kemzūra šiemet bandys nuvesti dar vienų medalių Europos čempionate link.
– Treneri, kada planuojate sutrumpinti rinktinės kandidatų sąrašą?
– Dabar turime 20 krepšininkų. Turime pažiūrėti, kaip seksis dirbti. Stengsimės organizuoti treniruočių procesą, bet jei procesas strigs, jei negalėsime išgauti norimo intensyvumo, reikės daryti sprendimus anksčiau. Nenoriu kalbėti apie jokius terminus, noriu pasilikti sau laisvės.
Dabar matosi, kad yra gynėjų perteklius. Pirmieji sprendimai greičiausiai paliestų šios grandies žaidėjus. Vis dėlto didesnį žaidėjų skaičių laikysiu iki pat pabaigos. Ką reiškią „didesnį“? Tai nereiškia 18, bet galbūt 14–15 žaidėjų.
– Vėlesnis Šarūno Jasikevičiaus prisijungimas prie rinktinės treniruočių planų nesugriauna?
– Ne, negriauna. Sutarėme, kad jis dirbs individualiai, o dabar jis jau turi ir pasirengimo planą, kurį jam nusiuntėme. Jis kiek galės, tiek ruošis individualiai. Jo sugebėjimus aikštelėje žinome, todėl nebus būtinybės jo išbandyti jau pirmose kontrolinėse rungtynėse. Jis turi, kaip mes sakome, greitą ir pajėgų procesorių, tad jam nebus sunku įsitraukti į žaidimą. Panašioje situacijoje buvome atsidūrę ir pernai su Linu Kleiza, kai dėl NBA taisyklių pirmąją savaitę jis negalėjo su mumis treniruotis. Nematau tame didelės problemos.
– Ar galite išduoti – taktiškai žaidimas labai pasikeis nuo to, kokį žaidimą komanda demonstravo praėjusiais metais Turkijoje?
– Naujovių bus, bet patį žaidimo principą norėčiau išlaikyti tą patį. Norėčiau išlaikyti greitą, agresyvų žaidimą abiejose aikštelės pusėse, gerą kamuolio judėjimą bei komandinio žaidimo mentalitetą.
– Ar neįžvelgiate pavojaus, kad tie krepšininkai, kurie pernai iškovojo bronzą, grįžus senbuviams nepelnytai atsidurs šešėlyje?
– Tikiuosi, kad visi vienodai stengsis patekti į rinktinę. Nėra tikslo kažką palikti šešėlyje, o kažką saulėje laikyti. Tikslas – iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Tam turime demonstruoti kaip įmanoma geresnį krepšinį.
– Milžiniškas dėmesys ir krepšinio gerbėjų meilė Jonui Valančiūnui nesukelia spaudimo šį krepšininką būtinai paimti į rinktinę?
– Man – ne, man tai nedaro spaudimo. Labai džiaugiuosi dėl Jono, manau, jis nusipelnė to dėmesio. Jis yra pakankamai subrendęs ir, manau, tai įrodė visame tame dėmesy išlikdamas savimi. Kartais mes esame arba labai giriami, arba labai peikiami, o tiesa yra kažkur per vidurį. Manau, Jonas pats puikiai supranta, kad jam dar reikia labai daug dirbti. Nežiūrint į tai, kiek daug jis jau padarė.
