Vėlyva šeštadienio popietė. Vienos mūsų kauniečių savanorių namuose namų ruoša, tiesiogine to žodžio prasme, virte virė – visi namiškiai ruošėsi šeimos galvos jubiliejui. Šventė turėjo prasidėti jau netrukus, tik... Virtuvės garsus nustelbęs telefono skambutis trumpam nutraukė darbus.
 |
| „Lesės“ nuotr./Rastas kačiukas |
Skambinanti moteris painformavo, kad Laisvės alėjoje matė iš trečio aukšto išmestą katytę išdurtomis akimis. Ne, paties išmetimo fakto ji nemačiusi, bet vieno iš trečiame aukšte esančių butų langai atidaryti, ir, sprendžiant iš sklindančių garsų, bute kažkas švenčiama. Taip, akys išdurtos, snukutis kruvinas. Ne, katytė nesuaugus, mažytukė dar. Ne, ne, ji neketinanti mūsų laukti, ką jūs. Katytės su savimi irgi nepasiims. Ir atvežti jos nežada. „Jūs tuo užsiimat, jūs važiuokit ir ieškokitės, aš namo važiuoju“ – tokį argumentą išgirdo savanorė, bandžiusi paaiškinti, kad sužalotam, nematančiam, skausmą kenčiančiam gyvūnui gatvėje tikrai nesaugu, kad jį bet kas gali paspirti, dar labiau sužeisti, kad, galų gale, „linksmybes“ gali panorėti pratęsti ir tie, kas taip žiauriai su gyvūnėliu pasielgė. Bandymas paaiškinti, kad savanoriai – tokie patys eiliniai piliečiai, dirbantys savo darbus, auginantys vaikus, ir už savanoriavimą negaunantys jokių pajamų ar privilegijų, buvo praleistas pro ausis. Pokalbis baigėsi. Vietoj šventinės nuotaikos – virpančios rankos ir karštligiški svarstymai, ką daryti, juk pro duris jau tuoj turi įžengti pirmieji svečiai.
Tą dieną Dievas, matyt, buvo katėms maloningas – pagelbėti šventinėje ruošoje užsukusi kaimynė, vos išgirdusi apie situaciją, šoko į mašiną ir išlėkė gelbėti katytės. Po penkiolikos minučių kniaukianti mažylė jau buvo savanorės namuose.
Apžiūrėjus katukę išsiveržė palengvėjimo atodūsis – skambinusi moteriškė stipriai „persūdė“. Nesimatė jokių požymių, bylojančių apie kritimą iš didelio aukščio, akytės irgi nebuvo išdurtos, tiesa, iš pirmo žvilgsnio nepatyrusiam žmogui išties galėjo taip pasirodyti – dėl stipraus uždegimo jos atrodė lyg kraujo ir pūlių bumbulai, virstantys iš akiduobių.
Praplovus akytes ir įlašinus vaistų mažylė iškart praregėjo. Ir... mirtinai išsigando. Matyt, per savo trumpą poros mėnesių gyvenimėlį žmones jai teko pažinti ne iš pačios geriausios pusės. Ką gi, pats laikas susipažinti su kita. Ir savom akim įsitikinti – gyvenimas gali būti ir kitoks: gražus, jaukus, spalvotas...
 |
| „Lesės“ nuotr./Rastas kačiukas |
Katytės baikštumas, išvaizda ir siaubingai užleista liga akivaizdžiai bylojo: nepaisant aristokratiško gymio ši mažylė – laukinukė, kiemo vaikas. Uždegimui įsismarkavus nieko nebematanti, skausmo ir alkio genama ligoniukė ėjo ten, kur kojos nešė. Kaip ir tūkstančiai kitų, tokių pat kieminių beglobiukų, kurių tiek daug atsiranda ir dingsta daugiabučių namų kiemų vandenyne. Išskyrus tas saleles, kuriose jau įvykdyta „Pagauk-sterilizuok-paleisk“ programa, gerokai pristabdanti beprasmių mirčių ciklą. Būtent tokiais momentais supranti, kad ne veltui ją vykdome. Juk ir šitai Siamo mišrūniukei pasisekė tik per laimingą atsitiktinumą – už kiemo ribų buvo ne judri gatvė, o rami Laisvės alėja, ir bent vienas žmogus iš einančių pro šalį pasivargino atkreipti dėmesį. Ir, nors ir nestabtelėjo padėti, praeidamas pro šalį paskambino mums. Sąžinę sau, matyt, nuramino, o ar dėti pliusiuką už gerą darbą – spręskite patys.
P.S. Prieš keletą dienų vienas užsienio pilietis, Molėtų plente pastebėjęs du besiblaškančius katinukus, ne tik nepabūgo jų, aptekusių blusomis bei supūliavusiomis akimis, įsikelti į savo mašiną, bet ir pasivargino į „Lesės“ prieglaudėlę Vilniuje atvežti. Negana to, paaukojo pinigėlių rastinukų gydymui, o po poros dienelių paskambino pasidomėti, kaip mažiesiems globotinukams sekasi. Mentalitetas, sakote? Aš irgi taip sakau...
