Jų bijome, vengiame, nekenčiame, o kartais – naikiname. Ar visada taip būna, ar iš vaikystės atsineštas stereotipas turi nors kokį realų pagrindą?
Lietuvoje gyvena apie 500 blakių rūšių, kai kurios jų forma neprimena mūsų įsivaizduojamos, kartą ant uogų surastos blakės. Blakėms priskiriama ir keletas vandens čiuožikų – vandens paviršiumi vikriai „čiužinėjančių“ vabzdžių rūšių, nugarplaukos, plokščios, dumblėtu dugnu vangiai ropojančios skorpionblakės.
Taikliausiai blakes apibūdina nepilna jų vystymosi metamorfozė. Palyginimui – vabalas vystydamasis „praeina“ kiaušinėlio, lervutės, lėliukės, suaugėlio stadijas, drugys – kiaušinėlio, vikšro, lėliukės, suaugėlio. Blakių vystymosi metamorfozė nepilna, nes iš kiaušinėlių išsiritusios lervutės auga vis nerdamosi ir pavirsdamos suaugusiais vabzdžiais, bet aplenkdamos lėliukės (ramybės) stadiją.
Dar vienas svarbus blakių sandaros bruožas – straubliukas, duriamasis burnos organas, kuris paprastai būna palenktas žemyn ir priglaustas prie krūtinės. Kai kurios plėšriosios blakės duria labai skaudžiai, jos taip lengvai pribaigia ne tik kitus vabzdžius, bet gali apsiginti net nuo žmogaus. Niekam nelinkiu pačiam išbandyti nugarplaukos „durklo“ – esu patyręs jo smygį ir skausmą prisimenu visą gyvenimą.
Tačiau, be plėšrių blakių, yra ir tokios jų rūšys, kurios gana „taikios“, besitenkinančios iš augalų siurbiamu maistu. Tiesa, kai kurios rūšys (kad ir uoginės blakės) kūno apačioje esančių liaukų nemaloniai kvepiančiomis išskyromis „patepa“ augalus, uogas, vaisius, taip mažindamos jų patrauklumą. Žmogiškai galvojant galima būtų manyti, kad jos taip apsaugo savo maistą, tačiau gamtoje tokia strategija vargu ar įmanoma. Gali būti, kad tai labiau šios rūšies tarpusavio bendravimo priemonė.
Visą vasarą, kartais iki pat žiemos stebime raudonas blakes, dideliais tuntais apkibusias medžius, tvoras, akmenis – taip atrodo bažnyčių šventoriai, kapinių patvoriai, seni parkų medžiai.
Kasmet žmonės rašo, skambina – ar gali būti, kad mus apniko kažkokie nematyti ir labai pavojingi vabalai? Tačiau vos išgirdus apie tų plokščių „vabaliukų“ spalvą netenka abejoti – kalbama apie blakę kareivėlį, vieną įprasčiausių ir niekuo nepavojingą blakių rūšį. Kodėl ji taip vadinama – kareivėliu?
Atsakymą rasite pažvelgę iš arčiau: blakės nugaroje „pavaizduotas“ alavinio kareivėlio iš garsios pasakos apie spragtuką veidas: akys, trikampė nosis ir burnos brūkšnys. Yra keletas panašių raudonblakių, tačiau jų nugarose tokių raiškių piešinių nėra.
Kodėl blakių kareivėlių nerasime bet kur, o tik prie žmonių, senų pastatų, medžių? Šios rūšies gyviai maitinasi siurbdami maistą iš liepų sėklų, iš baltažiedžių vikmedžių (baltųjų akacijų). Žiemoja suaugusios blakės, todėl pavasarį tenka nustebti matant jas tokiu metu, kai kitų suaugusių vabzdžių dar nėra.
Nors blakės kareivėliai savo gausa gali šokiruoti, tačiau jų neigiamo poveikio nėra, jos nesiveržia į gyvenamąsias patalpas. Estetiškai jų raudonavimas ant tvoros ar medžio kamieno yra savaip žavus, tad toks gyvosios gamtos akcentas mūsų aplinkoje gali būti net labai vertingas. Tiesiog, mes turėtume suprasti, kad žodis „blakė“ negali lemti požiūrio į šį vabzdį.
