Išpopuliarėjo naujas, pigus metodas nusikratyti augintinio ir, tuo pačiu (du viename – gaunate visą ekonominį paketą), nugalabyti šunį. Jums nereikės nei klijų, nei šratinio šautuvo, nei kirvio, netgi peilio – operacijai įvykdyti užtenka tik virvės. Taupymo sumetimais galima naudoti ir turimą nuo pirkinių, pvz., torto pakuotės. Tiesiog nuvežkite šunį į mišką, pririškite virve jį prie medžio ir apvyniokite taip, kad negalėtų nei atsitūpti, nei atsisėsti. Garantuota (šuo lėtai nustips iš bado ir troškulio per maždaug 7 dienas), patogu (Lietuva – žalias kraštas, kiekvienas toliau ar arčiau ras kokį miškelį), o svarbiausia – pigu. Juk krizė.
Praėjusį pirmadienį gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ atstovės sulaukė skambučio. Skambinęs vyras papasakojo, kad miškelyje, esančiame maždaug už 25 km nuo Vilniaus, prie medžio pririštas stovi liūties merkiamas šuo. Savanorėms patraukus keliu Druskininkų link, netrukus buvo rastas ir nelaimėlis gyvūnas – peršlapęs, drebantis maždaug 8–9 mėnesių mišrūnas. Keisčiausia tai, kad virvė tuo metu jau buvusi atrišta, nors skambinęs vyras sakėsi to nedaręs. Galbūt, kažkam kitam, pro šalį važiavusiam, suskaudo širdį, pamačius tokiai baisiai ir lėtai mirčiai paliktą gyvulį.
O Mailo vis dar laukia. Akimis palydi kiekvieną mašiną, tikėdamasis sulaukti tos, iš kurios išlaipintas jis buvo vedamas savojo galo link. Mailo stebi kiekvieną pro šalį einantį žmogų – o gal čia tas, kuris vyniojo ir rišo jį prie medžio.Šuo (kuris šiuo metu jau turi Mailo vardą) drebėjo ne tik nuo nežinia kelintą dieną jį merkiančio lietaus ir išbadėjimo. Kaip ir visų žmogaus kankintų bedalių, ir šio akyse buvo sustingęs siaubas. Graudžiausia tai, kad atrištas šuo net nebandė bėgti kažkur gilyn miškan. Jis pasiliko prie to paties medžio – senųjų šeimininkų su rūpesčiu ir atida parinktų antrųjų „namų“. O kur bėgti, jei esi mažas, silpnas, išbadėjęs ir pasimetęs?
Brangieji šeimininkai galėjo dar daugiau sutaupyti ir net nerišti Mailo virve. Į nežinią atvežtas gyvulys vis tiek būtų niekur nėjęs. Bet būtų bent palikta mažytė galimybė jam išgyventi, paklaidžioti aplink, susirasti šiokio tokio maisto, o gal, įvykus stebuklui, ir atrasti naujus namus. Ach, tiesa, juk tokiu atveju šuo visgi gali grįžti atgalios į namus... O tada visą pigią nusikratymo juo procedūrą tektų kartoti iš naujo – vėl miško ieškok, vėl kurą degink, vėl laiką eikvok... vienas vargas. Juk krizė.
Paduotą maistą Mailo puolė su tokia jėga, kad vos nenukando savanorei pirštų. Matėsi, kad miške jam teko praleisti ne vieną dieną ir ne dvi. Badą kentusiam šuniui duotas maistas buvo pakankamas įrodymas, kad atvykėlės bloga nelinki, todėl ir įsikraustymas į mašiną nei vienai, nei kitai pusei jokių problemų nesukėlė. Negraudinsim jūsų pasakojimais, kaip šuo lyg vaikas apsikabino prie jo sėdinčią savanorę ir, prisiglaudęs visu permirkusiu kūneliu, pratūnojo susikraustęs ant kelių. Nepažįstamo žmogaus ranka pasirodė geresnė, nei ta, kuri pakilo su virve delne.
Šiuo metu Mailo apsistojęs vienos iš savanorių kolektyviniam sode. Jis jau apsiprato, trykšta energija ir labiausiai mėgsta kaip kulka lakstyti po sodo teritoriją. Tai be galo draugiškas, mielas, sargus ir sveikas šuo, kurio ankstesnį gyvenimą primena tik ant kaklo likusi įsirėžusi antkaklio žymė. Antkaklio, kurį palikti prie medžio šeimininkams buvo gaila, todėl jį pakeitė virve. Gal gi prireiks dar ateityje – juk geras daiktas, negi paliksi taip bereikalingai. Laikai gi sunkūs. Krizė juk.
O Mailo vis dar laukia. Akimis palydi kiekvieną mašiną, tikėdamasis sulaukti tos, iš kurios išlaipintas jis buvo vedamas savojo galo link. Mailo stebi kiekvieną pro šalį einantį žmogų – o gal čia tas, kuris vyniojo ir rišo jį prie medžio. Vis vien Mailo jo ranka brangi, verta jo šilto švelnaus liežuvio.
Taip, ir vėl laukiame jūsų komentarų apie tai, kad švaistome laiką, rašinėdami apie kates ir šunis, kai aplink tokie baisūs dalykai su žmonėmis išdarinėjami. Atverkite akis, gerbiami komentatoriai. Tai dėl to ir išdarinėjami, kad gyvename visuomenėje, kurioje pagarba kito, kad ir mažo, gyvybei – pašaipos vertas objektas. Ir kalbėti apie tai, brangieji komentatoriai, tikrai reikia. Net ne kalbėti, o rėkti garsiai visiems, kas klausys. Nes tas, kuris ramia širdim gali gyvą, kvėpuojantį, visiškai taip pat skausmą, badą ir troškulį kaip žmogus jaučiantį padarą nuvežti į mišką ir pririšti prie medžio, kad jis ten stiptų, nesudrebins rankos ir užsimodamas prieš vaiką, garbaus amžiaus žmogų ar moterį.
Nebūkite naivūs – tai, kad nuolat informuojame apie tokius dalykus, rodo ne mūsų perdėtą sentimentalumą gyvūnų atžvilgiu, o pačius ryškiausius aliarmo ženklus, kad gyvename ant prarajos balansuojančioje visuomenėje, kurioje negerbiama gyvybė, neginamas silpnas, ranka lengvai pakeliama prieš nesugebantį apsiginti. Esminis skirtumas tik toks, kad, kai taip pasielgiama su žmogumi, nusikaltėlis baudžiamas, viešinamas, ir taip kiti apsaugojami nuo tolimesnių kontaktų su juo. Kai taip pasielgiama su gyvūnu, poveikis – lyg smilgą pakelėj nuskynus.
Ir būtent dėl to tarp mūsų slaptai vaikšto dvasiškai ir psichologiškai išsigimę asmenys, galintys badu numarinti šunį, šratais sutrupinti katei koją, išplėšti akį ar nusukti sprandą. Jie kieme glosto jūsų vaikui galvą, maloniai jums šypsosi troleibuse ir palydi tamsioje laiptinėje. Susimąstykit.
