„Kai dar buvau neištekėjusi – tiesa, tai buvo labai seniai, prieš penkiolika metų – mėgdavau pasiburti. Iš po staltiesės traukdavau šiaudus, degtukus. Apie berniukus galvodavau... – šypsodamasi prisimena solistė. – Žiūrėdavau, kaip batai prie durų sustatyti: ar poromis, ar ne, ir į kurią pusę jų nosys žiūri. Jeigu batų priekis nusuktas į duris, vadinasi, kavalieriaus tais metais neturėsi, o jei nosytės žiūri į namus – reiškia, kavalierius ateis.“
Paprašyta patikslinti, į kuriuos batus reikia žiūrėti, V. Genytė kvatodamasi atskleidė savųjų burtų principą: „Žiūrėti galima nebūtinai į savo batus – tiesiog akimis išsirinkti batų porą ir padaryti savas išvadas.“
