Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šakių vaikų namų siela liuteronų kunigas Virginijus Kelertas: „Baikime dūsauti“

Virginijus Kelertas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Virginijus Kelertas
Šaltinis: Savaitraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Į 2005 metais prie Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios pastatytus trijų aukštų 420 kv. metrų ploto vaikų globos namus patenka našlaičiai, tėvų palikti ar apleisti vaikai. Per septynerius metus juose yra gyvenę apie 240 įvairaus amžiaus mergaičių ir berniukų. Šiuo metu čia glaudžiasi 34 vaikai, nors vietos yra tik 30-čiai.

Šių vaikų namų siela – Evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas 41 metų Virginijus Kelertas, tarnaujantis Šakių ir Sudargo parapijose.

„Lietuva taip gerai, kaip dabar, materialine prasme, dar niekada negyveno. Ir niekada tiek daug neaimanavo. Dūsavimas tapo viena iš dominuojančių mūsų krašto savybių“, – pastebi kunigas. 

Jo žodžiais, šiandien mums labiausiai trūksta ne materialinių, o dvasinių dalykų – daugiau tikėjimo, meilės, vilties. „Juk geras žodis, atjauta nieko nekainuoja, bet to dažniausiai šiandien ir pasigendama“, – neabejoja Šakių vaikų globos namams vadovaujantis dvasininkas.

Todėl savo auklėtinius jis moko matyti ne tai, ko jie neturi, o tai – ką turi ir kuo gali padėti kitiems.

Pamestinukai dalija dovanas

„Turime sveikas kojas, rankas, mąstančią galvą. Su jomis galima labai daug ką nuveikti. Ir tai nėra kažkokie finansiniai dalykai“, – pabrėžia V.Kelertas.

Kasmet prieš Kalėdas Šakių vaikų globos namuose gyvenantys mažamečiai aplanko  garbaus amžiaus žmones. Parodytas dėmesys, kuklios dovanėlės praskaidrina jų kasdienybę ir tarsi nejučia priverčia nusišypsoti.

„Turime sveikas kojas, rankas, mąstančią galvą. Su jomis galima labai daug ką nuveikti. Ir tai nėra kažkokie finansiniai dalykai“, – pabrėžia V.Kelertas. 

O tai išvydę daug negandų per savo trumpą gyvenimą jau spėję patirti, bet nepalūžę vaikai į save pažvelgia kitaip. Jie supranta galintys padėti kitiems, pajunta savo vertę, atsakomybę.

Mažieji pabėgėliai iš Sirijos

Pokalbio su „15min“ žurnalistais dieną V.Kelertas sužinojo, kad teks priimti dar tris – nelegaliai sieną kirtusių pabėgėlių iš Sirijos – vaikus. Kol vyks tyrimas, mažieji klajokliai, kurių jauniausiam yra treji, o vyriausiam – dvylika metų, turės perprasti naujų namų taisykles.

„Jiems tai – didžiulis stresas, nes yra atskirti nuo tėvų, nesupranta mūsų kalbos, jau yra atlaikę ilgą kelionę. Belieka tik numanyti, iš kokios aplinkos, nuo kokio vargo ir nelaimių jie bėgo.

Mūsų vaikai, ypač – vyresni, naujai atvykusius priima labai rūpestingai, atsakingai, nes patys visa tai yra išgyvenę. Jie naujus gyventojus nuramina, viską aprodo. Kartais gal ir gerai, kad reikia pasispausti, priimant kitą, pamatyti kaip jis gyvena. Taip vaikai supranta, kad jie turi daug daugiau nei daugelis kitų, net ir iš normalių šeimų“, – svarsto iš Jurbarko kilęs dvasininkas.

Kitąmet prie globos namų ketinama pradėti statyti aštuonių sublokuotų pastatų kompleksą, kuriame laikinai galėtų įsikurti šeimos su vaikais.

Prie bažnyčios taip pat veikia anoniminių alkoholikų klubas, vienijantis apie 80 žmonių, yra įkurtas Dienos užimtumo centras sutrikusio intelekto asmenims, skirti aštuoni kambariai motinai ir vaikui ar pilnametystės sulaukusiems, tačiau dar nespėjusiems į gyvenimą įsikabinti buvusiems vaikų namų auklėtiniams.

Kūdikį iškeitė į alkoholį

Į Šakių globos namus įvairaus amžiaus vaikus nukreipia ne tik Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Kartais juos atveža policijos pareigūnų, kartais vaikai patys ateina iš namų, kuriuose nuolat girtaujama, smurtaujama, nėra maisto. 

Jauniausia globos namų gyventoja buvo vos septynių dienų.

Jauniausia globos namų gyventoja buvo vos septynių dienų. „Motina po gimdymo nesiryžo pakeisti gyvenimo būdo. Alkoholis. Po pusės metų ji apsitvarkė ir dukrą pasiėmė. Kiek galėjome, jai padėjome. Kelis kartus buvo atvažiavusi į anoniminių alkoholikų klubą, kabinosi į gyvenimą, bet vaikas vėl pas mus.

Maždaug 40 metų amžiaus moteris atvažiuoja retai. Neblaivi aplankyti dukros negali, o kitokių dienų, matyt,  mažai ir būna. Alkoholis – sunki liga, kuri žmogų įkalina“, –   liūdną mažylės gyvenimo pradžios istoriją pasakoja kunigas.

Atrodė lyg iš koncentracijos stovyklos

Kartą į Šakių vaikų globos namus buvo atvežta trejų metų mergaitė, tesvėrusi 6,2 kg.  „Vaizdas – lyg iš koncentracijos stovyklos“, – galvą palingavo V.Kelertas. Dėl šio atvejo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kitas vaikas, kurio dantys jau buvo išdygę, nemokėjo kramtyti maisto, nes, kaip spėjama, niekada to nebuvo daręs.

„Kiši šaukštą, jis išsižioja kiek tik gali, bet nežino ką toliau daryti. Nežinia, kas su juo buvo daroma. Buvo kaip salota numestas ir paliktas likimo valiai. Tokių metų vaikas jau turėtų stovėti, tačiau juo visiškai nebuvo užsiimama, todėl raumenys buvo neišsivystę“, – dar vieną sveiku protu sunkiai suvokiamą atvejį prisimena kunigas.

Nemažai globos namuose ilgiau pabuvusių vaikų nebenori grįžti į savo tikruosius namus, kuriuose – keiksmažodžiai, purvas, skurdas, patyčios ir smurtas. „Jie pamato, kad gyvenimas gali būti kitoks. Jie čia yra mylimi, gerbiami, jais rūpinamasi“, – tikina V.Kelertas.

Namuose tvarkosi patys

Globos namuose verda toks pat kasdienis gyvenimas, kaip ir bet kuriuose kituose namuose, kuriuose auga vaikai. Atsitiktinai užėjęs žmogus nė neįtartų, kad linksmai klegantys berniukai ir mergaitės yra išgyvenę tiek daug negandų.

Ryte visi eina į mokyklas, o grįžę pirmiausia skuodžia į virtuvę. Vėliau ilsisi, ruošia pamokas, lanko meno, sporto būrelius. Labiausiai mėgstami koviniai sportai ir baseinas. Savaitgaliais keliasi kada kas nori ir dieną susiplanuoja kaip nori. Vieną kartą per savaitę – sekmadienį, po pamaldų – visi vienu metu susėda prie stalo.

Kambarius tvarko, grindis plauna, drabužius į skalbyklą neša ir džiausto patys vaikai, todėl yra savarankiškesni ir atsakingesni už daugelį savo bendraamžių.

Žinoma, džiugias akimirkas kartais sutrikdo vaikų išdaigos. Bausmė už jas – papildomas budėjimas arba draudimas kurį laiką išeiti iš namų. Tačiau labiausia padeda pokalbiai.

„Šie vaikai yra tokie patys, kaip ir jų bendraamžiai, gyvenantys normaliose šeimose. Jie turi tokias pačias galimybes, todėl daug kas priklauso tik nuo jų pačių, nuo jų norų, iniciatyvumo. Vienus vilioja mokslai. Kitus – tos pačios ydos, kurios suviliojo ir jų tėvus“, – atsidūsta V.Kelertas. Jis džiaugiasi buvusia auklėtine, Kaune studijuojančia teisę, tačiau liūdi, kad vienas vaikinas grimzta į gyvenimo dugną.

Reikia ne laukti, o duoti

V.Kelertas stebisi sveikas rankas ir kojas, galvą ant pečių turinčiais žmonėmis, kuriems atrodo savaime suprantama, kad kažkas privalo jiems viską duoti. O jei neduoda, bando išsireikalauti.

„Tą matome ir per rinkimus: kas daugiau pažada, tas ir laimi. Reikia išmokti ne laukti, o duoti pačiam. Mums labai padeda atvykstantys savanoriai, kurie remontuoja pastatus. Vaikai tokiu būdu mato, kad ne pašalpų skyriuje viską atneša, bet reikia keltis 7 valandą ryto ir sunkiai dirbti“, – kalba dvasininkas.

Šakių vaikų globos namai ne tik gauna paramą iš Vokietijos, Švedijos, JAV, vietinės bendruomenės, ūkininkų, tačiau ir patys dalija labdarą. Gautais drabužiais, patalyne, rankšluosčiais paremia apie 600 vargingai gyvenančių šeimų Šakių rajone.

Vienas augina tris sūnus

Anksti šeimą sukūręs V.Kelertas augina tris sūnus: Dominyką (13 metų), Aleksandrą (17 metų) ir Julių (18 metų).

Anksti šeimą sukūręs V.Kelertas augina tris sūnus: Dominyką (13 metų), Aleksandrą (17 metų) ir Julių (18 metų). Savo atžalas kunigas prižiūri vienas, nes prieš penkerius metus išsiskyrė su žmona. Buvusi sutuoktinė taip pat kartais aplanko sūnus.

Dvasininko tikinimu, kasdien rūpintis savais ir svetimais vaikais – nesunku, nes toks yra jo pašaukimas. „Tai vadinu malonumu, o ne darbu. Nors pats augau ne gausioje šeimoje – turiu vieną brolį, mano mama Irena dirbo vaikų darželio vedėja Jurbarke. Visada ja žavėjausi. Mama atsimindavo visų 100 vaikų vardus“, – pasakojo Šakių vaikų globos namų vadovas.

Jis dar nežino, kokius gyvenimo kelius pasirinks jo atžalos. Leidžia vaikams apsispręsti patiems. Galbūt kažkuris paseks tėvo pėdomis.

Julius vasarą pajuto socialinio darbo skonį, o Aleksandras svajojo tapti tolimųjų reisų vairuotoju. „Pavyko susitarti, kad jis savaitę laiko praleistų kelyje. Grįžo pakeitęs nuomonę“, – šypsojosi V.Kelertas. Jauniausias sūnus Dominykas mokosi ir viskuo domisi, tačiau apie ateitį dar negalvoja.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min