Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie Šv. Kalėdas – kasmet šventišką nuotaiką kuriantis aktorius Juozas Bindokas

Juozas Bindokas
A.Staponkaus nuotr. / Juozas Bindokas
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Namuose žiba kalėdinės eglutės, šiugžda dovanų vyniojimo popierius, skaičiuojamos advento kalendoriaus dienos, nes su viltimi ir tikėjimu laukiama stebuklingų šv. Kalėdų. Juk Kalėdos – tas metas, kai visa šeima susėda už bendro stalo, pamiršta kadaise buvusias negandas ir vienas kitam dalija tik meilę ir neapsakomą ramybę.

Dienraščio „Šiaulių naujienos“ redakcijos žurnalistai taip pat jaučia ore tvyrančią kalėdinę dvasią, tad prieš artėjančias didžiąsias šventes nutarė pasimatyti su pačiu žavingiausiu ir tikriausiu Kalėdų Seneliu – Juozu Bindoku.

J. Bindokas, žinomas Lietuvos aktorius, fotomenininkas, atkeliavus laukiamiausioms žiemos šventėms įsikūnija į kalėdinės dvasios ir džiaugsmo skleidėją – Kalėdų Senelį.

Tad atviras, nuolat besišypsantis aktorius su malonumu sutiko papasakoti ir pasidalyti prisiminimais apie savo vaikystės Kalėdas, prarastą dovaną, pirmąjį savo kaip Kalėdų Senelio debiutą ir apie Kalėdų galią, kuri bent trumpam sustabdo šiuo metu vis kažkur lekiančius ir skubančius žmones.

„Kalėdos – tas metas, kai truputėlį nurimsti, sustoji. Bent jau taip turėtų būti, bent man dar taip yra“, – apie gražiausią metų šventę savo apmąstymais dalijosi J. Bindokas.

Mes su mama gyvenome dviese ir gan vargingai, tai net ne kiekvienais metais turėdavome iš ko eglutę pasipuošti. Būdavo, kad Naujuosius metus tekdavo sutikti be tos kalėdinės eglutės, pasidžiaugdavome kaimynų egle, nes reikėjo kažkaip galą su galu sudurti.

– Kaip Kalėdas švęsdavote vaikystėje?

– Tikriausiai savaime aišku, kad Kalėdos turbūt viena ryškiausių švenčių, nustelbianti visas kitas šventes.

Na, o jei grįžtant į tą mano vaikystę, tai anais laikais (aš gimiau 1951 metais) kokių labai ypatingų Kalėdų tikrai nebūdavo. Mes su mama gyvenome dviese ir gan vargingai, tai net ne kiekvienais metais turėdavome iš ko eglutę pasipuošti. Būdavo, kad Naujuosius metus tekdavo sutikti be tos kalėdinės eglutės, pasidžiaugdavome kaimynų egle, nes reikėjo kažkaip galą su galu sudurti.

Man vaikystės Kalėdos siejasi su mandarinu kvapu, nes būtent jais kvepėjo Kalėdos. Dar atsimenu marmeladinius saldainius – jie būdavo tokie sluoksniuoti ir man labai patikdavo.

O šiaip manau, kad visuomet didžiausias stebuklas vaikams yra susitikimas su Kalėdų Seneliu. Pats dar iki dabar pamenu, kai pradinėse klasėse patyriau tą stebuklą: susitikau su Kalėdų Seneliu ir gavau iš jo dovaną. Tą dovaną aš pasidėjau ant lango ir nuėjau pasiimti palto, o kol susiradau paltą, atsisuku – nebėra mano dovanėlės.

Dabar sulaukęs 60 metų vis dar jaučiu tą nuoskaudą. Aišku, paskui man mama kažką nupirko iš parduotuvės, kompensavo tą netektį, bet buvo visiškai ne tai. Tokia iki ašarų graudi istorija man iki šiol įstrigo ir iki šiol nežinau, kas suvalgė mano dovanėlę. Tik aišku, kad tikrai kažkas suvalgė. Galbūt tas kažkas labiau jos norėjo...

– Ar ilgai tikėjote Kalėdų Seneliu?

– Aš ir dabar tikiu. Niekada tas tikėjimas negali išblėsti. Nesuprantu, kaip išvis galima netikėti Kalėdų Seneliu. Tikiu, kad jis gyvena Laplandijoje, ten gyvena ir elfai, kurie jam padeda pakuoti dovanas, taip pat ir elniai, kurie skrieja stebuklingomis rogėmis. Viskas egzistuoja, viskas tikra, juk be to nebūtų Kalėdų.

– Kaip pats tapote Kalėdų Seneliu?

– O galas žino... Na iš tiesų jau studentavimo laikais mano pirmas kaip Kalėdų Senelio debiutas įvyko Katedros aikštėje. Tada kažkaip reikėjo daugiau Kalėdų Senelių, kad būtų išdalytos dovanos, na, aš ir pabandžiau. Žinoma, ne viskas pavyksta iš karto.

Atvykęs trenkiau ta lazda į grindis ir rūsčiai paklausiau: na, vaikučiai, ar atsimenat ką pažadėjote praėjusiais metais? ar buvote geri? ar išpildėte savo pažadus?.. Rūstų Kalėdų Senelio balsą išgirdę vaikai pradėjo verkti ir daugiau manęs niekas į tą darželį nebekvietė.

Atsimenu, jau gyvenant ir dirbant Šiauliuose manęs kaimynė paprašė pabūti Kalėdų Seneliu. Aš, jaunas, principingas Kalėdų Senelis, nuėjau į vaikų darželį su lazda, su ūsais, su barzda – žodžiu, viskas kaip reikiant.

Atvykęs trenkiau ta lazda į grindis ir rūsčiai paklausiau: na, vaikučiai, ar atsimenat ką pažadėjote praėjusiais metais? ar buvote geri? ar išpildėte savo pažadus?.. Rūstų Kalėdų Senelio balsą išgirdę vaikai pradėjo verkti ir daugiau manęs niekas į tą darželį nebekvietė.

Tad per tą patirtį supratau, kad nereikia nei vaikų gąsdinti, nei versti jų prisiminti, ką jie blogai padarė, nes tai geruoju nesibaigia ir nuo to jie geresni nebus.

Galiu pasakyti, kad įsikūnijant į Kalėdų Senelį reikia sugebėjimo bendrauti. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau, vieni nori to bendravimo, kiti – gal nelabai. Man su vaikais bendrauti patinka, nes pamažu įsijauti į tą vaidmenį, perpranti vaikų psichologiją ir mėgaujiesi patirtomis akimirkomis.

– Gal pamenate, kokį nors ypatingą kalėdinį prašymą?

– Labiausiai širdį paliečiantys, giliausiai įstringantys vaikų kalėdiniai prašymai yra išgirsti vaikų globos namuose. Vaikui labiausiai reikia šilumos, šeimos, jam reikia užuovėjos, kaip ir kiekvienam žmogui. Deja, tie vaikai to neturi. Tai ir yra skaudžiausia. Visai nesvarbu, ar žmogus suaugęs, ar vis dar vaikas, jam kaip kokiam paukščiui būtinas lizdas. Tad globos namų auklėtinių noras turėti tėvelį ar mamytę labiausiai paliečia širdį.

Žiūri į tą nelaimingą, ištiestomis rankytėmis laukiantį (gal ims ir šįkart už tavęs užsikabins) vaiką ir galvoji, kaip skaudu ir liūdna, kad negali išpildyti ne tik kalėdinio, bet ir kasdieninio jo noro.

O šiaip vaikai dabar yra stipriai pasikeitę. Viena mergytė manęs paprašė barbės-monstrės. Aš ir nesupratau, kodėl išvis pramonė tas monstres gamina, ką tai duoda vaikui bei kodėl formuojama tokia pasaulėžiūra. Gal jau esu pasenęs, bet tikrai nežinau, kodėl reikia norėti to siaubo. Tiesiog, apmaudu, kad šiais laikais aukštinamas ne grožis ar gėris, o visokios baisybės.

Man tas stebuklas ir buvo – mano vaikų tikėjimas Kalėdų Seneliu. Jie lyg ir matydavo, kad šio Kalėdų Senelio batai ar dar kas kažkur matyti, lyg ir atpažindavo tėtį, bet tuo momentu jie besąlygiškai tikėdavo, kad čia ne tėtis, o Kalėdų Senelis.

– Ar namiškiams persirengdavote Kalėdų Seneliu?

– Žinoma, juk užauginau vaikus. Man tas stebuklas ir buvo – mano vaikų tikėjimas Kalėdų Seneliu. Jie lyg ir matydavo, kad šio Kalėdų Senelio batai ar dar kas kažkur matyti, lyg ir atpažindavo tėtį, bet tuo momentu jie besąlygiškai tikėdavo, kad čia ne tėtis, o Kalėdų Senelis. Mojuodavo rankutėmis, deklamuodavo eilėraštukus ir su tėvu bendraudavo kaip su Kalėdų Seneliu. Aišku, paskui vaikai užaugo ir tikėjimas bei požiūris pasikeitė.

– Kaip atrodo šiandieninės jūsų Kalėdos?

– Dabar šventes stengiuosi praleisti su šeima. Visi susėdame prie bendro stalo ir tai pats gražiausias momentas. Iš tiesų pažvelgus į šiuolaikinę visuomenę, galiu pasakyti, kad visi yra labai išsibarstę. Tarkim, kad ir elementarus pavyzdys – valgymas.

Dažniausiai dabar yra taip: valgoma tada, kai spėjama ką nors prabėgant nutverti nuo stalo. Vaikai eina 8 valandą į mokyklą, jiems greitai kažkas kažką padaro, žmona, tarkim, į darbą eina 10 valandą ryto, ji vėl kažką nutveria nuo stalo, aš, pavyzdžiui, iš namų išeinu 11 valandą, tai irgi greit kažką sukremtu. Šiuo pavyzdžiu tiesiog noriu pasakyti, kad visi žmonės nuolat kažkur skuba, jie yra išsibarstę, kaip ir mintys, kaip ir jausmai, kaip ir buvimas kartu. Tad Kalėdos – man tas metas, kai visi susirenka ir pabūna kartu. Tas pabuvimas, apmąstymas, intymumas, žvakės, eglutė sujungia visą šeimą ir primena to viso lizdo simbolį bei svarbą.

Nors, kaip aš sakau, gimtadienis ir Naujieji metai yra vieni iš tokių gal liūdniausių švenčių, nes keičiasi skaičius, tas skaitliukas papt ir pasisuka... O tai visuomet būna ne tavo naudai ir visada tave paliečia.

– Geriausia kada nors gauta kalėdinė dovana?

Pasikartosiu, šiame amžiuje, kai visur yra taip lekiama ir visa informacija taip kraunama, Kalėdos tampa ramybės švente. Tai tas metas, kai truputėlį nurimsti, sustoji, bent jau taip turėtų būti, bent man dar taip yra.

– Galiu pasikartoti, tik apie didžiausią kalėdinės dovanos praradimą mokykloje. O šiaip man visos dovanos mielos, aš jų tikrai nesureikšminu. Net gali tų dovanų nebūti, nes pats Kalėdų vakaras yra dovana.

Kadangi įsikūniju į Kalėdų Senelį, matau, kaip šiuo metu tos dovanos yra nuvertinamos. Tarkim, vaikui per Kalėdas ir močiutė, ir tėvelis, ir kita močiutė, dar ir tetos iš Anglijos dovanas dovanoja, tai vis kvieti ir kvieti jį prie tos eglutės ir jokio stebuklo nebelieka. Tos dovanos nublanksta, nebeturi prasmės, ar tokia mašinytė, ar kitokia – svarbiausia būna išpakuoti.

– Didžiausias jūsų kalėdinis stebuklas

– Man pats didžiausias, kada nors įvykęs stebuklas yra mano vaikų gimimas. Nors tai įvyko ne per Kalėdas, bet buvo stebuklinga. O kalėdiniai stebuklai, tai, kaip jau ir minėjau, – buvimas kartu su savo šeima ir ramybė. Pasikartosiu, šiame amžiuje, kai visur yra taip lekiama ir visa informacija taip kraunama, Kalėdos tampa ramybės švente. Tai tas metas, kai truputėlį nurimsti, sustoji, bent jau taip turėtų būti, bent man dar taip yra.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min