Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Etnologė Eglė Plioplienė: „Vėlės padeda žmonėms“

Eglė Plioplienė
Eglė Plioplienė
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Veliuona – vėlių deivė, o velnias – mūsų jėgos, neišsipildžiusių lūkesčių kamuolys, kurį suvaldyti ir priversti tarnauti mokomės iš pasakų, sako etnologė Eglė Plioplienė. „Lietuviai puikiai žinojo, ką daryti: kai ateidavo į kapelius, pamaitindavo vėleles, patys valgydami ir šlakelį midaus nuliedami. Tai tas pats pamaitinimas mintimis, žvakės liepsna, pačiais gražiausiais jausmais ir, žinoma, galimybė išsakyti savo bėdas, vargus ir pagalbos paprašyti“, – primena ji.

Anot E. Plioplienės, vėlė yra tai, kas kyla iš velėnos ir sukaupia viską, kas derlingiausia, todėl vėlelių pasaulis – energijos ir jėgos pasaulis: „Ritualai, skirti mirštančiai ir atgimstančiai gamtai, matyt, ir yra dabar esančios Vėlinės. O mūsų atėjimas per Vėlines pas mirusiuosius į kapus (nors dažnai manome, kad tai pareiga) leidžia lengviau bendrauti su numirusiu žmogumi, net jei gyvenime didelės santarvės ir nejutome. Be abejo, tai gera proga ir atsiprašyti.“

– Kodėl ir lietuvių liaudies, ir kitų pasaulio šalių pasakose pagrindiniams veikėjams dažnai tenka užduotis aplankyti kažkieno kapą?

– Dažna pasaka pradedama taip: „Gyveno senis ir boba ir prigyveno tris sūnus – du protingus, o trečią nelabai. O paskui ėmė ir pasimirė.“ Kai pasimiršta tėvai, tada ir prasideda siužetas – pasaka veda mus, kad parodytų, ką gi reikia daryti mirus tėvams. Prieš mirtį tėvas paprašo vaikų ateiti ant jo kapo tris naktis iš eilės. Žinoma, protingieji neina. Ko jie eis? Jiems ir namuose gerai (gal jie sporto rungtynes žiūri, gal kokį detektyvą). O tas kvailelis, kuriam viskas smalsu ir kuris turi tiesioginį jausminį, jutiminį ryšį su tėvu ir visu pasauliu, ant kapo nueina. Nuėjęs jis girdi tėvo balsą: „Vaikeli, paeik prie to akmens ir atrasi žirgą su kamanomis. Kamanas sudegink, o vieną žirgo plauką išrauk ir pasidėk. Kai reikės pagalbos, tu tikrai ją turėsi.“ Tas vyksta ir antrą, ir trečią naktį. Ir jaunėlis sūnus, kuris tarsi kvailelis, tarsi ne, jau ir beturįs tris skirtingų žirgų plaukus.

Shutterstock nuotr./Kokios gėlės labiausiai tinka Vėlinėms?
Shutterstock nuotr./Vėlinės

Vieną gražią dieną paskelbiama, kad renkamas karalius, o karalius bus tas, kuris įskris į stiklo kalną. Kaip anksčiau turbūt sakydavo – į ledo kalną. Žinoma, broliai tuoj pat lapnoja ant savo arklių į tą kalną, niekas jokio dėmesio nekreipia į brolį kvailelį, kuris bala žino ko ten beieškąs. O jaunėlis nueina prie ąžuolo ir sako: „Ąžuole ąžuolėli, atsidaryk, atsiverk.“ Būtent čia ir yra padėti tie trys tėvo iš anapus duoti žirgai. Su pirmu žirgu kvailelis trečdalį kalno ir įveikia. Kitą naktį įveikia antrą trečdalį kalno. Taip trečiasis brolis pasiekia kalno viršūnę, ten randa karalaitę, ją veda ir tampa šalies karaliumi.

– Pasakų veikėjai kapus lanko naktį. Kodėl?

– Iš tikrųjų viskas turėtų vykti per mėnulio pilnatį, nes sakoma, kad pilnatis – vėlių buveinė. Vėlgi, jei pasaka yra apie mirusią ir dukterį palikusią motiną arba tėvą, siužetas kartojasi. Būtina ant kapo ateiti tris naktis – tada dukra dovanų gauna žvaigždžių, mėnulio ir saulės drabužius. Taip pat žirgą, karietą ir važnyčiotoją. Kai surengiamas didelis ir gražus balius, pamotės dukterys vyksta išsipusčiusios, o našlaitė, palikta namuose, eina prie savo brangenybių. Sunku pasakyti, ar prie liepos, o galbūt prie mamos arba krikštamotės kapo. Bet ji čia gauna tai, kas pažadėta per ryšį su mirusiąja arba mirusiuoju. Tai ir Pelenės istorija, ir, jei tai lietuvių liaudies pasaka, Mildutės istorija.

Mūsų atėjimas per Vėlines pas mirusiuosius į kapus (nors dažnai manome, kad tai pareiga) leidžia lengviau bendrauti su numirusiu žmogumi, net jei gyvenime didelės santarvės ir nejutome. Be abejo, tai gera proga ir atsiprašyti, ir sutarti, ir duoti jiems savo jausmą, savo mintį, kaip maistą

– Ką duoda toks bendravimas su mirusiaisiais?

– Tos duotys, pagalba, dovanos – realios. Šitaip ta, kuri tarsi nuskriausta, neturtinga, turėdama ryšį su anapusiniu pasauliu, su mirusiaisiais, daug laimi ir laimingai gyvena. Manau, kad pasakose tie siužetai kaip tik ir nurodo būtiną ryšį. Protingieji sūnūs, pasirinkę materialinį turtą, netenka to, kas daug svarbiau už laikiną ir matomą, – to, kas gali atsirasti bet kur, bet kada, tarsi iš niekur. Tai yra iš ten, kur nukeliavo tėvas, motulė. Galima sakyti, kad tai galbūt tam tikros nekrokulto apraiškos, kurios, jei plačiau žvelgtume į pasakas ir papročius, gyvos ir šiandien.

Pavyzdžiui, Dzūkijoje ištekanti mergina papuošia kryžių arba stogastulpį ne tik juosta, bet ir prijuoste. Tai ne vien gyvybės, pasaulio medžio, kuris jungia mus su kosmosu ir apima visas tris erdves, tai ir Dievo, kaip protėvio, papuošimas, protėvio aprengimas, nes prijuostė yra drabužis. Toks savo nekaltybės ir skaistumo atidengimas ir drabužio atidavimas dievybei simbolizuoja ryšinį ir sakralų poelgį, nes, jei nebus ryšio su anapusiniais gentainiais, mirusiaisiais, kuriuos mes kartais įsivaizduojame net ir labai abstrakčiai, matyt, neturėsime jų palaiminimo ir gyvybingo buvimo šalia mūsų kiekvieną dieną.

Ritualai, skirti mirštančiai ir atgimstančiai gamtai, matyt, ir yra dabar esančios Vėlinės. O mūsų atėjimas per Vėlines pas mirusiuosius į kapus (nors dažnai manome, kad tai pareiga) leidžia lengviau bendrauti su numirusiu žmogumi, net jei gyvenime didelės santarvės ir nejutome. Be abejo, tai gera proga ir atsiprašyti, ir sutarti, ir duoti jiems savo jausmą, savo mintį, kaip maistą.

Yra labai įdomi lietuvių liaudies pasakaitė „Elenėlės tarnystė“. Kaip visose tradicinėse pasakose, mamai mirus, Elenėlei tenka gyventi su pamote ir jos dukra Mare. Pamotei raganai taip Elenytė nepatinka, kad liepia jai eiti į pragarą tarnauti. Eidama į pragarą, Elenytė sutinka arklelį. Tas arklelis – toks nabagėlis, visas kirmiais aplipęs. Ir pritvinkusią karvę sutinka, ir nesikūrenančią krosnį pamato. Elenytė geros širdies – ir arklelį nuvalo, ir karvę pamelžia, ir krosnį pakuria. O tai, ką ji veikia pekloje, ir yra pats įdomumas – ten ji gauna melžti karves. Velnias jai prisako neduoti katėms (tai yra vėlėms) pieno, mušti su kūju per galvą. Bet Elenytė geros širdies – duoda po šlakelį pieno, taip visas sutartas tarnystės laikas ir prabėga.

Photos.com/Velnias
Photos.com/Velnias

Kai velnias siūlo atlygį – atveda dvi poras arklių, porą karietų, skrynių, Elenytei vėlės pataria imti tai, kas negražu. Elenytė taip ir padaro ir važiuoja namo. Važiuodama iš karvės gauna sūrio, sviesto, iš krosnies – pyragų. Arklelis apdovanoja balnu ir kamanomis. Elenytė grįžta laiminga, turtinga.

Visai kitaip nutinka pamotės dukrai. Ir Marei liepiama eiti tarnauti į peklą, bet karvės ji nemelžia, arklelio nenuvalo, krosnies nepakuria. Ir, velnių klausydama, muša kates – vėles – kūju per galvą. Paskui, žinoma, jų nepaklauso – išvažiuoja išsirinkusi pačias gražiausias dovanas. O parvažiavus tik plykst iš skrynios ugnis ir sudega pamotė su dukra.

Pasaka labai gerai rodo, kad vėles maitinti svarbu. Lietuviai puikiai žinojo, ką daryti: kai ateidavo į kapelius, pamaitindavo vėleles, patys valgydami ir šlakelį midaus nuliedami. Tai tas pats pamaitinimas mintimis, žvakės liepsna, pačiais gražiausiais jausmais, puikiausiais linkėjimais ir, žinoma, kartu galimybė išsakyti savo bėdas, vargus ir pagalbos paprašyti.

– Kodėl nuo seno manoma, kad vėlės turi tokių ypatingų galių ir gali padėti?

– Nepamirškime, kad vėlė yra ta, kas kyla iš velėnos, tai yra kaip velėna, kuri sukaupia viską, kas yra derlingiausia. Vėlelių pasaulis – derlingos energijos, derlingos jėgos pasaulis. Todėl iš ten, kur yra vėlių suolelis, vėlės įeina į mūsų vėliavos spalvas, jei mes vėliavą plaikstome ir norime kažką pasiekti ir kažką nugalėti. Su vėliava laimime, jei turime ryšį su savo mirusiaisiais, jei į juos žiūrime kaip į tai, iš ko kyla dievybė, dieviškumas. Protėvis – kaip didžiulė šviesa, kaip didžiulis šventumas. Iš tikrųjų tada vyksta nuostabūs dalykai.

Nepamirškime, kad vėlė yra ta, kas kyla iš velėnos, tai yra kaip velėna, kuri sukaupia viską, kas yra derlingiausia. Vėlelių pasaulis – derlingos energijos, derlingos jėgos pasaulis

Labai mėgstu paklausti tų, kurie manęs klausosi, „ką dabar daro jūsų vėlė?“. Tai tikrai ne ta vėlė, kuri, kaip jūs dabar galvojate, yra apie mus vaikštanti ir prikibusi. Ne, tai vėlė, kurią mes patys savyje auginame. Iš kurgi ta vėlė išeis, kai numirsime? Iš mūsų. Tad kas tai yra? Veliuona – vėlių deivė, tad manyčiau, kad velnias – pats paprasčiausias mūsų suvokiamas jėgos, neišsipildžiusių lūkesčių, energijų kamuolys. Kaip tą suvaldyti, prisijaukinti, priversti tarnauti, yra mūsų gyvenimo, išmanymo, suvokimo ir patyrimo dalykas vėlgi iš pasakų.

Jei jau kalbame apie velnius, vėles, kaip apie tai, kas gali tarnauti, kas gali būti, kas turi būti suvaldyta, nuotaka, kurios pageidauja karalius savo sūnui, moka sugrąžinti vėles. Iš trijų nuotakų, kurios važiuoja per tiltą, tik viena sako, kad moka sugrąžinti vėles, be to, ji moka be siūlės užsiūti ir be lopo užlopyti. Vadinasi, kai tam jaunikaičiui ragana net plaučius išplėšia, mergina moka juos atgal įdėti ir be siūlės susiūti. Jaunikaitis atsibunda ir viskas savo vietoje, viskas gerai.

– Sakote, kad buvo tikima, jog galima sugrąžinti vėles. Kaip tai padaryti?

– Koks tas vėlių sugrąžinimas? Pasirodo, kad merginos motina ir dvi seserys kiekvieną naktį plaukia per upę ir su velniais, kaip su vėlinais, šoka – nebūna žmonių pasaulyje. Joms sugrąžinti reikalingas tas karaliūnas, bet kad nebūtų girdimas šio pasaulio balsas – būtų girdimas tik aidas. Jei pavyksta, visos trys moterys sugrąžinamos iš velnių – vėlinų – pasaulio ir perkeičiamos ugnimi, bizūno kirčiais. Tada jos tampa mūsų pasaulio žmonėmis ir karaliūnas gali vesti savo nuotaką.

Photos.com/Šmėkla
Photos.com/Šmėkla

Pasakos iš tiesų be galo sudėtingos. Tai, kas kalbama apie mirtį ir apie tą kitą pasaulį, kuris yra už upės, ne tokie paprasti dalykai. Galbūt paprasčiau kalbėti apie tai, ką matome, sakykim, krikštus, skaičius. Kodėl mirusiajam nešame dvi, keturias, šešias gėles, o ne tris, septynias ar devynias? Nes poriniai, lyginiai skaičiai rodo išbaigtumą, pabaigą, visą struktūrą, o nelyginiai – augimą, kalną, veržlumą. Tačiau mirusiajam šito nebereikia, tai užbaigtas ciklas.

– Paminėjote krikštus. Kas tai yra?

– Krikštai, žinomi Mažojoje Lietuvoje, turi labai aiškų simetrinį stilių – labai simetriškai tai, kas juose vaizduojama. Paukščio galvutės būna dvi, žalčiukai – taip pat du. Rupūžytė ar varlytė taip pat labai simetriška. Jei vaizduojamos žvaigždės arba mėnuliukai – vėl tai porinis, dvinaris, išbaigtas pavidalas, kuris duoda galimybę mirusiajam išeiti ten, kur jam reikia išeiti. Krikštai statomi ne galvūgalyje, o kojūgalyje tam, kad mirusysis išeitų į dausas, sėstų ant vėlių suolelio, kad būtų atverti vėlių varteliai.

– Kur išeina mirusieji? Kur yra dausos ir vėlių varteliai?

– Dainose – ant aukšto kalnelio, ypatingoje vietoje, kuri suvokiama, galima sakyti, kaip rojus. Vėlelėms ten nekyla jokių žemiškų vargų, rūpesčių. Gal kaip tik todėl raudose, numirus artimajam, vaikui ar vyrui, prašoma vėlėlių, kad jos imtų sūnelį už baltų rankelių ir per atvertus vartelius vestų į vėlių suolelį. Tikimasi, kad taip ir bus, mirusysis bus priimtas ir tame vėlių suolelyje, tame lauke, kuris yra ant aukšto kalnelio, jam bus gera tarp savų.

Manyčiau, kad čia ir yra tiesioginė sąsaja su vėlėmis, kaip su vėliavos dalimi, kaip su tautos dalimi, kai vėlės gali ateiti ir ateina į pagalbą. Vėlė – kaip velėna, kur viskas, kas numiršta rudenį, pavasarį prisikelia želmenimis, naujais žiedais, o mes per vėlių pasaulį vėl galime prisikelti kaip tauta. Man atrodo, kad per savo vėles mes spinduliuojame pačią įvairiausią energiją, mintis ir jausmus. Tai yra mūsų tęstinumas – tai, kas yra tarp čia ir ten, labai neapibrėžta, kita vertus, ir apibrėžta. Kitaip nebūtų mirties, kaip slenksčio, apeigų ir pasakų apie visa tai.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min