Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Fotografas Arūnas Kulikauskas: pažiūrėjęs parodą pagalvojau, kad mes čia neapsikakojom (nuotraukos)

Parodos „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio dešimtmetis“ atidarymas
Manto Černiausko nuotr. / Parodos „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio dešimtmetis“ atidarymas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta (neo)avangardistais vadinamų fotomenininkų paroda intriguojančiu bei mįslingu pavadinimu – „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio dešimtmetis“. Ekspozicijoje pateikiamos penkių skirtingų autorių – Giedriaus Liago, Gintauto Stulgačio, Visvaldo Dragūno, Sauliaus Paukščio bei Arūno Kulikausko – fotografijos, atskleidžiančios tuo metu visiškai naują, pribloškiantį fotografo santykį su objektu.

Savo laiku nepripažinti ir tuometinės tradicinės fotografijos mokyklos atstovų užgožti menininkai, viešumoje net vadinti „plėšriaisias“, šiandien džiaugiasi galėdami viešai demonstruoti savo darbus.

„Pažiūrėjęs į parodą pagalvojau, kad mes čia neapsikakojom“, – parodos atidarymo kalboje mintis dėstė „plėšriųjų“ lyderis Arūnas Kulikauskas. Šis idėjinis judėjimo vadas sutiko pasidalinti mintimis apie fotografiją bei papasakoti dalį „plėšriųjų“ judėjimo istorijos.

Kaip reagavote sužinojęs, kad į šiuos Jūsų darbus buvo atkreiptas dėmesys ir norima juos publikuoti? Juk tai ir Jums pačiam buvo naujiena...

Nustebau ir apsidžiaugiau.

Lengvai sutikote?

Lengvai. Jei būtų prašę manęs vieno duoti sutikimą šiems darbams publikuoti, būtų buvusi kitokia istorija. O dabar, kadangi turiu bendražygių, už kuriuos aš jaučiuosi labai atsakingas net iki šiol, man tarsi nebuvo pasirinkimo – mečiau viską ir atskridau į parodą.

Esate šio judėjimo lyderis. Kaip kilo idėja imtis fotografuoti?

Čia daug galvoti nereikėjo, tokia idėja nekilo kaip idėja. Mokytis fotografuoti pradėjau dar būdamas Dailės akademijos studentu, besimokydamas dizaino – prisireikė daryti įvairius plakatus, taigi tada ėmiau mokytis fotografijos kaip amato.

Vėliau, turint aparatą, mokant ryškinti ir spausdinti nuotraukas, pradedi dairytis, ką čia dar nufotografuoti, pradedi žiūrėti, ką fotografuoja kiti. Apsidairius aplink ir pamačius tuo metu vyravusią lietuvišką fotografijos mokyklą, pasidarė klaikiai nuobodu, klaikiai. Tada pradėjau fotografuoti įvairiausius dalykus, kurie man buvo įdomūs.

Reikia nepamiršti, kad tuo metu buvo sovietmetis ir viskas, kas neatitiko tarybinių standartų ir socialistinio realizmo, buvo laikoma antitarybiniu. O mums žinoti, kad fotografuojame, ką norime, o tai dar ir antitarybiška... Kas galėjo būti geriau? Kas galėjo būti geriau jaunam žmogui, kuris užaugęs lietuviu ir kuriam buvo pasakojama apie kitokią Lietuvą? Visa tai mums duodavo parako fotografijai.

Manto Černiausko nuotr./Parodos Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio deaimtmetis atidarymas
Manto Černiausko nuotr./Parodos „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio dešimtmetis“ atidarymas

Paminėjote sovietinę santvarką. Esate sulaukęs valdžios ketinimų užgniaužti Jūsų veiklą?

Mane areštuodavo fotografuojant ubagą ar geležinkelio stotį... Areštuodavo, tada paleisdavo... Kadangi subūriau jaunimo sekciją, galbūt buvau truputį per daug matomas, kad jie galėtų ko nors imtis. Vis dėlto, tuo pačiu jiems buvo labai lengva mane, pavyzdžiui, uždaryt į beprotnamį, prileisti vaistų ir iš tikrųjų paversti mane normaliu bepročiu. Toks pavojus buvo. Bet mes buvom jauni ir vertėm pasaulį. Aš buvau teisybės ieškotojas. Romantikas, idealistas, teisybės ieškotojas, nemėgau veidmainiavimo. Aš ir dabar toks esu.

Kaip susibūrė ši fotografų kompanija?

Draugas po draugo. Iš pradžių buvau vienas, tada pasirodė Stulgaitis, mus tiesiog supažindino. Jis tuo metu taip pat fotografavo, taip pat šiek tiek kitaip. Atradom vienas kitą, supratom, kad einam panašia kryptim. Paskiau pasirodė Paukštys, visiškai naujokas, kurį mes priglaudėm pas save, vėliau – Liagas su Dragūnu. Pirmieji trys susibūrę buvome labai radikalūs, rinkdavomės Kaune prie zoologijos sodo, tad Dragūnas praminė mus „plėšriųjų sekcija“. Mes atsiradome tiesiog savaime, kažkaip spontaniškai.

Fiksuojant parodoje eksponuojamas fotografijas, vyravo visai kitokia fotografijos tradicija. Tikėjotės kada nors sulaukti pripažinimo?

Tikėjausi. Iš tiesų galbūt netiek tikėjausi būti pripažintas, nes man tai nėra labai svarbu, bet labai tikėjau tuo, ką mes darom. Tai buvo nesumeluoti dalykai, mes darėm, ką norėjom, nesitaikėm prie konjunktūros, prie tuometinės parodinės lietuviškos fotografijos, vyravusios laikraščiuose, žurnaluose, fotomenininkų parodose. Ji buvo nuobodi, labai nuobodi, tai mes darėm, kaip norėjom. Taigi mes tikėjom, o pripažinimo nesureikšminome. Jei nuoširdžiai darai, ką nori, jis anksčiau ar vėliau ateina.

Manto Černiausko nuotr./Parodos Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio deaimtmetis atidarymas
Manto Černiausko nuotr./Parodos „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinysis sovietmečio dešimtmetis“ atidarymas

Parodos atidarymo metu minėjote, jog šioms fotografijoms fiksuoti reikėjo sulaukti tam tikros nuotaikos, impulso. Kokios nuotaikos ir kokių impulsų?

Išgerdavom vyno ir atsirasdavo nuotaika. Tuo metu mus ignoravo, mūsų niekas nerodė, mūsų darbų rodyti viešai niekas neleisdavo. Stengdavomės juos rodyti draugams, pakabinti kur nors kino teatruose... Mūsų impulsas buvo pasipriešinimas esamai situacijai, o kai esi jaunas, kai išgeri vynelio, na, nepadaugindavom, bet vistiek išgerdavom, tada atsidaro tie vidiniai stabdžiai, kurie šiaip jau yra visai nereikalingi. Kai vynas geriamas dėl linksmumo, jis neturi blogo poveikio. Apskritai juk visi jaučiame nuotaikas ir impulsus, o pasiklausę savo vidaus kiekvienas atrandame savo.

Ar yra fotografų, kuriuos galėtumėte laikyti savo favoritais?

Visų laikų mėgstamiausias mano fotografas – prancūzas Henri Cartier-Bresson, kuris man padarė didelę įtaką.

Tiesa, visiškai niekada nesistengiau jam prilygti ar sekti jo pėdomis, nes fotografija, toji fotografija iš didžiosios raidės, apima labai plačius laukus ir tai, ką gali padaryti fotografija, niekada nebus nupaišyta. Kalbant apie kitus galimus favoritus... Na, aš patenkintas tuo, ką pats darau, ką daro draugai. Turiu keletą naujų pasekėjų, kurie rodosi esą daug žadantys. Svarbiausia, mano nuomone, yra nuoširdumas. Nereikia stengtis išgarsėti, tapti turtingu ar žinomu – reikia įsiklausyti į save ir daryti. Tai atrodo labai lengva pasakyti, bet iš tikrųjų nėra lengvai padaroma. Jei tik sustabdai save, tada nesunku.

Kaip Jūs suprantate sąvoką „geras fotomenininkas“?

Nėra tokios sąvokos. Tai iš piršto laužtas dalykas. Svarbiausia geras ir nuoširdus žmogus. O jeigu jis dar ir fotografuoja, tada jis – geras fotografas. Fotomenininkas yra fotomeistras. Menininkas – abstraktesnė sąvoka. Į tai įeina muzikai, dailininkai, fotografai... O fotomenininko sąvoka, sakyčiau, taip pat atėjusi iš sovietmečio, kai kūrėsi Fotomenininkų sąjunga ir norint ją įteisinti nebuvo rastas kitas pavadinimas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min