Su Juliumi Geniušu kalbėjomės Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
- Juliau, vieni sulaukę vos 30-ties mėgaujasi populiarumu bei šlove, o kiti net ir per 70-metį perkopę jaučiasi daug ko neišmokę, nepasiekę. Kaip jaučiatės stovėdamas ant penkiasdešimtojo jubiliejaus slenksčio ir ar žvelgdamas į savo kūrybinį bagažą galite su palengvėjimu atsidusęs pasakyti, kad jums daugiau tobulėti nebėra kur?
- Neslėpsiu, kad jūsų minimos datos laukiu su šiokiu tokiu nerimu – norisi, kad ji greičiau ateitų ir dar greičiau praeitų su visu šurmuliu, sveikinimais, „užuojautomis“... Artėjantį penkiasdešimtmetį sieju su tam tikro gyvenimo etapo pabaiga – tėvo, kuris visą gyvenimą buvo ir liks pavyzdžiu, išėjimu. Kai šalia buvo tokios asmenybės, kaip mano tėvas arba dirigavimo mokytojas profesorius J.Aleksa, nori nenori pradedi svarstyti, ant kurio gi laiptelio esi pats. Kuo labiau analizuoju šių dviejų asmenybių vertybių skalę, tuo labiau neapleidžia jausmas, kad stoviu dar labai žemai... Būtent tas jausmas ir gena į priekį, neleisdamas nurimti. Tačiau, kaip ten bebūtų, norėčiau nugyventi panašų gyvenimą į tėvo, kuris mirė sulaukęs 91 ir iki paskutinės minutės jautėsi dar daug ko neišmokęs – juk norint nustatyti menininko brandą viena taisykle vadovautis negalima. Todėl kalbėdamas apie tobulėjimą, vis pagalvoju, ar įveiksiu tėvo taip aukštai užkeltą kartelę...
- Gimėte ir užaugote Vilniuje, tačiau pasirinkote Kauną, jame dirbate jau ketvirtį amžiaus. Kodėl?
- Mano šaknys vienodai įleistos šiuose dviejuose miestuose. Pirmieji 25 gyvenimo metai prabėgo sostinėje, bet dėl to Kaunui niekada neklijavau provincijos etiketės. Gal, kad vaikystės vasaras leidau pas močiutę Žaliakalnyje? O įdomiausia, kad mano tėvas, operos dirigentas Rimas Geniušas, ilgus metus gyveno Kaune ir muzikiniame teatre dirbo koncertmeisteriu bei dirigentu.
Štai ir dabar – sėdime kabinete, kur jis dirbo. Tad kas gali būti maloniau už šios tradicijos tęsimą ir jausmą, kad esu čia ne atsitiktinai, ne prašalaitis iš gatvės. Be to, Kauno muzikiniame teatre atradau iš vaikystės atsivijusius gerus prisiminimus apie senąją Vilniaus operą, kurių buvo pilna ne tik dekoracijų kvapuose ir užkulisių vingiuose. Vaikystę priminė ir visa teatro atmosfera, bendravimas su žmonėmis – gyvas, nuoširdus, atviras, labiausiai žavintis ne tik mane, bet ir daugelį teatro svečių. Juk niekam ne paslaptis, kad atmosfera teatre priklauso nuo vadovų, kurie taip pat vadovaujasi tęstinumo principu ir stengiasi išsaugoti senąsias tradicijas. Džiaugiuosi, kad teatrui vadovauja žmonės, ne griaunantys, o kuriantys ir, be jokios abejonės, suprantantys, ką daro. Todėl teatras visiems jame dirbantiems ir tapo antraisiais namais.
- Nuo pat mažų dienų jus lydi sėkmė. Ar dėl to „kalta“ gerai žinoma Geniušų pavardė, kurios nešiotojas lyg ir neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tapti menininku?
- Tėvas niekuomet nevertė eiti jo pramintu taku ir neabejojo, kad yra geresnių ir pelningesnių profesijų nei muziko, tačiau būtent šioje srityje jis mums galėjo patarti, o kartu ir sekti mūsų, kaip menininkų, raidą. Na, o grįžtant prie Geniušų pavardės – skamba ji pakankamai dažnai ir ne pačiame blogiausiame kontekste.
Neslėpsiu, kad neišvengiu situacijų, kai tenka pasinaudoti Petro šlove, o šis prisiima mano laurus (juokiasi). Kad ir prieš kelerius metus vienas žymus politikas dėkodamas Petrui už puikų pasirodymą prisipažino, jog jo talento gerbėju tapo dar tuomet, kai pamatė jį diriguojant Čikagos operai, ir apgailestavo, kad iki tol nebuvo girdėjęs jo skambinant pianinu. Arba, štai, nuėjau į Petro koncertą filharmonijoje.
Per pertrauką vaikštau kartu su publika koridoriuje, o prie manęs tai vienas, tai antras žmogus prieina ir spaudžia ranką sveikindami su puikiu pasirodymu. Žinoma, dėkojau už sveikinimus šypsodamasis, kol pastebėjau ir įtartinų žvilgsnių, bylojančių, jog nedera atlikėjui tarp publikos maltis. Supratęs, kad geriau bus pertrauką praleisti su broliu užkulisiuose, patraukiau link jo kambario durų. O čia stovi grupelė orkestrantų. Pamatę mane priėjo ir ploja per petį sakydami – na, bravo, gerai sugrojai......
- Ar suklysiu teigdama, jog tam tikra dalis publikos vis dar mano, kad orkestras gali groti ir be dirigento, kad jis apskritai nereikalingas?
- Tokiose šalyse, kaip Austrija, Vokietija ar Italija, tokie klausimai nekeliami. Dirigentas vertinamas kaip pagrindinis simfoninės, operinės muzikos variklis. Dirigento instrumentas – visas orkestras, choras, dainininkai.
Daugybę detalių reikia suvesti į bendrą visumą! Tai sudėtingas dalykas itin glaudžiai susijęs ne tik su psichologija, bet ir su žmogiškuoju faktorium. Negana to, dirigentas privalo žinoti ne tik visų instrumentų, dainininkų partijas, bet ruošiant kūrinį atlikimui būti jų mokytoju (todėl dirigentas ir vadinamas maestro). Nekalbant apie gebėjimą suvaldyti orkestrą taip, kad jis skambėtų darniai, it vienas didžiulis polifoninis instrumentas.
Labai didele dalimi būtent nuo dirigento priklauso kiekvieno kūrinio interpretacija. Didžioji dirigavimo paslaptis ta, kad šioje profesijoje nėra apibrėžtos uždavinių ribos, susijusios ne tik su menine veikla, bet ir su begalybe įvairiausių kitų neapčiuopiamų sferų. Profesorius N.Malko knygoje „Dirigavimo technikos pagrindai“ rašo: „Dirigavimas yra pati sudėtingiausia ir sunkiausia muzikinio atlikimo rūšis. Vienas psichologijos profesorius savo paskaitose dirigavimą nurodydavo kaip sudėtingiausios žmogaus psichofizinės veiklos pavyzdį ne tik muzikoje, bet ir apskritai gyvenime...“
- Kad esate įsimylėjęs klasikinę muziką, niekam nekyla abejonių. Tačiau jūs – aistringas džiazo gerbėjas. Kaip šiuos be galo skirtingus muzikos stilius gebate suderinti gyvenime ir darbe, ir, ar būdamas teatro vyriausiuoju dirigentu naudojatės „tarnybine padėtimi“ rinkdamas tuos kūrinius, kuriuose galėtumėte realizuoti save kaip džiazo mylėtojas ir muzikantas?
- Tikrai ne. Jeigu matyčiau, kad džiaziniai miuziklai patinka tik man vienam ar nedidelei grupelei žmonių, jų niekada nebūtų teatro repertuare, kaip ir operos. Tačiau šis teatras – unikalus, nes jame didžiulė žanrų įvairovė. Dirbdamas Kauno muzikiniame teatre turiu retą galimybę suderinti šiuos du be galo skirtingus muzikinius stilius. Todėl su didžiausiu pasitenkinimu diriguoju tokius džiazinius miuziklus, kaip „Kabaretas“ ar „Bučiuok, mane, Keit“.
- Teatre jūs jau ketvirtį amžiaus. Ką manote apie vis populiarėjančią nuomonę, jog ilgą laiką būti toje pačioje pozicijoje „nesveika“, nes „užsisėdėjęs“ išsisemi, paskęsti rutinoje?
- Kad jau prakalbote apie rutiną – teatre jos nejaučiu, kaip ir visi čia dirbantys artistai. Taip yra dėl to, kad jau daug metų diriguoju dar ir Vilniaus operos ir baleto teatre, iš kurio kaskart grįžtu kupinas ne tik geros energijos, bet ir naujų idėjų. „Užsisėdėti“ neleidžia ir bendradarbiavimas su maestro G.Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru, išvykos į Čikagą, kur jau kelerius metus statome spektaklius Čikagos Lietuvių operoje, pagaliau ir mūsų teatre statomos naujos premjeros...
- Kalbate apie šiais metais pastatytą G.Donizetti operą „Liučija di Lamermur“? Ar tiesa, kad tai svajonė, atsivijusi jus iš vaikystės, o kartu ir jubiliejinė dovana sau?
- Svarstydamas apie šventinį spektaklį, kurį teks diriguoti, suvokiau, kad apie jokį kitą net negalvoju... Man būtų didelė garbė ir malonumas per savo jubiliejų diriguoti operai, kuria žaviuosi nuo vaikystės, kaip ir G.Donizetti gebėjimu tragišką istoriją papasakoti itin šviesiomis spalvomis. Ir iš tiesų, praėjo ne vieneri metai, kol supratome, jog esame pasirengę šią operą pristatyti Kauno publikai. Dabar teatras turi puikius dainininkus, orkestrą su stipriais valtornistais, fleitininkais, arfininke, sugebančią pagroti didžiąją kadenciją.
Teatras gali pasikviesti tokio lygio režisierius, kaip D.Ibelhauptaitė ir G. Šeduikis, kurių tandemas suveikė puikiai, lygiai kaip taikliai buvo sukurtos dekoracijos, J.Statkevičiaus kostiumai...Negana to, mūsų žiūrovas taip užaugo, kad ne tik pradėjo domėtis opera, bet yra pasiruošęs jos klausytis originalo kalba. O tai rodo, kad teatre pakankamai aukšto lygio ir muzikantai, ir atlikėjai, ir pati publika.
