Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujasis Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas: be rašytojo nebus ir knygos

Poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas tiki, kad Rašytojų sąjunga ras savąjį kelią ir geriausią būdą išreikšti save visuomenėje.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas tiki, kad Rašytojų sąjunga ras savąjį kelią ir geriausią būdą išreikšti save visuomenėje.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Rūpintis reikės ir patalpomis, ir varvančiu stogu, ir visu kitu ūkiu, nors energiją norėtųsi skirti rašytojų bendrystės kūrimui, pastangoms vienyti kuriančius žmones“, – interviu „15min“ sakė naujuoju Rašytojų sąjungos pirmininku išrinktas poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A.Jonynas.

– Klausti, kodėl sutikote tapti Rašytojų sąjungos pirmininku – kiek per vėlu, tad paklausiu, kaip praėjo pirma darbo savaitė? Ar nepagavote savęs galvojančio – „gal ir nevertėjo“?

– Pirmosios darbo dienos – desperatiškas bandymas susivokti visoje šioje erdvėje, šiame sustingusiame laike, į kurį patekau. Rašytojų sąjungos ūkis tikrai nemažas, tad, norint jame jaustis normaliai, turi praeiti ne savaitė, ir ne mėnuo.

Tiesą sakant, kiekvieną rytą pagalvoju – „viešpatie, kur aš einu?“. Tačiau prasideda diena, imu po truputį kažką aiškintis, suprasti, matyti, ką galima pakeisti, tobulinti, nuo ko pradėti darbus.

– Nesijaučiate vienas?

– Vis dar įsivaizduoju, kad žadėtas kolegų palaikymas neišsisklaidys. Šį palaikymą jaučiu, tad nesu visiškai vienas. Galiausiai, Rašytojų sąjungoje sutiko dirbti žmonės, dirbę čia iki šiol. Jų geranorišką paramą taip pat jaučiu. O susiorientuoti kaip nors pavyks – tai jau mano rūpestis.

– Sutiktumėte su nuomone, kad kultūros žmonės mielai palaiko prasmingas idėjas, pasisako už pokyčius šioje srityje, drąsina tuos, kurie imasi konkrečių darbų, tačiau visa tai ir apsiriboja tik žodžiais – „šaunuolis, daryk!“?

– Deja, tame yra tiesos. Kultūros srityje, kaip, beje, ir kitose, yra labai daug nepasitenkinimo esame situacija. Daug kalbama, kad reikia „kažką daryti“, tačiau dažnai tuo ir apsiribojama, nes galvojama – „kažkas padarys“. Tada žmogus ir lieka prieš problemą, su kuria teks kautis vienam.

– Kaip jums pačiam, kuriančiam žmogui, žinomam poetui atrodė Rašytojų sąjunga, kai buvote ne jos pirmininkas, o tiesiog rašytojų bendruomenės narys? Kas šioje struktūroje jus erzino, piktino?

– Nebuvau eilinis šios bendruomenės narys – nemažai metų priklausiau Rašytojų sąjungos valdybai, tad buvau greta viso šio ūkio. Antra vertus, ta valdyba buvo gana formalus organas, Rašytojų sąjungos veikloje aktyviai nedalyvavęs, o tapęs tiesiog pritariančiuoju balsu. Visi turime pripažinti, jog didelio entuziazmo kažką keisti nerodėme.

Stovi dideli rūmai, kuriuose kūrybinės ambicijos, kūrybinės dvasios raiška, deja, tikrai nėra svarbiausia.Rašytojai, kaip ir visi kiti menininkai, yra individualistai. Jiems rūpi sava kūryba, savi darbai, todėl dalyvauti viešame procese, suburiančiame kitus tokia pačia veikla užsiimančius žmones, didelio poreikio ar noro nėra.

Visai kas kita buvo, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais, kai rašytojai jautė iššūkį aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, prisidėti prie visuomenei, valstybei svarbių reikalų. Galų gale, tuomet rašytojas jautė ir matė aktyvios savo veiklos prasmę – į jo žodžius buvo įsiklausoma, reaguojama. Šiandieninės visuomenės požiūris į menininką, į dvasinius dalykus lemia, kad kūrybos žmogus numoja ranka ir eina dirbi savo darbų – rašyti, tapyti, kurti muziką. Dirbti ir galvoti, kaip išgyventi.

– Ar dėl tokio požiūrio Rašytojų sąjunga netampa tiesiog organizacija, besirūpinanti kūrėjų socialinėmis garantijomis, o ne kurianti erdvę, kurioje galima diskutuoti apie kūrybą, tekstus, jų dvasią?

– Žinoma, nemaža dalis Sąjungos narių viliasi, kad bus apginti jų interesai, pasirūpinta socialinėmis garantijomis. Žmogus gauna menininko statusą, suteikiantį minimalių lengvatų. Ir tiek. Diskusijų apie kūrybą, refleksijos į literatūrą, rūpesčio dėl knygų sklaidos čia tikrai pasigendama. Stovi dideli rūmai, kuriuose kūrybinės ambicijos, kūrybinės dvasios raiška, deja, tikrai nėra svarbiausia.

– Galbūt dėl šios priežasties kai kurie rašytojai ir poetai, ypač, jaunesni, Rašytojų sąjungą ir pavadina nomenklatūrine atgyvena, neišsivadavusia iš sovietinio mąstymo ir veikimo gniaužtų?

 – Jeigu patys rašytojai Sąjungą suvokia taip, tuomet nereikia stebėtis ir pageidauti, kad šią organizaciją kaip nors kitaip suvoktų ir visuomenė.

Iš tikrųjų, sovietmečiu ar Sąjūdžio metais Rašytojų sąjunga žinojo, ką ir kodėl ji daro, kas ir kodėl čia vyksta. Po Nepriklausomybės atgavimo ši organizacija pasimetė – ar ji kam nors reikalinga, ar turi aiškią savo vietą kultūrinėje erdvėje, kokios idėjos jungia rašytojų bendruomenę?

Man atrodo, kad Sąjunga iki šiol nėra radusi savo vietos šiuolaikiniame kultūros procese, visuomenės gyvenimo procese. Rašytojų, ypač – jaunųjų, nepasitenkinimas vis gilėja, vis garsiau reikalaujama permainų. Džiaugiuosi, kad Sąjungos valdyba atsinaujino – dirbti į ją atėjo daug jaunų, talentingų žmonių. Todėl tikiu, kad Rašytojų sąjunga ras savąjį kelią ir tinkamiausią būdą išreikšti save šioje visuomenėje.

– Natūralu, kad ieškant šio kelio, žvilgsniai krypsta ir į naująjį pirmininką...

– Rūpintis reikės ir patalpomis, ir varvančiu stogu, ir visu kitu ūkiu, nors energiją norėtųsi skirti rašytojų bendrystės kūrimui, pastangoms vienyti kuriančius žmones. Norisi sudaryti jiems kuo geresnes sąlygas reikštis, dalyvauti visuomenės gyvenime.

Be rašytojo, poeto, vertėjo nebūtų nei leidėjo, nei spaustuvininko, nei knygų prekybininko.Be to, Sąjunga turi savo knygų leidyklą, leidžia mėnraštį „Metai“, savaitraščius „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, rengia kūrybos vakarus ir t. t. Norisi sukurti ir specialius Kūrybos namus, kuriuose galėtų dirbti rašytojai, vertėjai, kritikai – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio.

Norisi gerokai daugiau dėmesio skirti knygų sklaidai – lietuvių rašytojų kūriniai vis dar sunkiai pasiekia bibliotekas, mokyklas. Stengsiuosi, kad rašytojai turėtų kuo daugiau galimybių važinėti po Lietuvą, pristatinėti savo kūrybą, populiarinti knygas, išvažiuoti į užsienį. Bergždžia tikėtis, kad pasaulis pats puls brautis pas mus, todėl į jį turime eiti patys.

– Jeigu daugiau knygų pasieks ne tik mokyklas, bibliotekas, platesnį skaitytojų ratą Lietuvoje, bet ras kelią ir į užsienį, galbūt rašytojai galės jaustis oriau ir finansine prasme?

– Tikiu, kad tai susiję tiesiogiai. Be to, norisi keisti vyraujantį įsivaizdavimą, kad rašytojas yra kažkoks „Dievo paukštelis“, kuriam nieko nereikia, kuris gali dirbti nemokamai ir džiaugtis, jog kažkas išleido jo knygą. Juk rašytojas savo kūryba sukuria daug darbo vietų – be rašytojo, poeto, vertėjo nebūtų nei leidėjo, nei spaustuvininko, nei knygų prekybininko.

Be knygos, be autoriaus nebūtų ir knygų kultūros. Kodėl įsivaizduojama, kad rašytojas ją turi kurti nemokamai?

– Sakote – „Dievo paukštelis“. Teko girdėti ir kitokį apibūdinimą – „Dievo durnelis“.

– Paukštelis skamba gražiau. Nors ir viena, ir kita reiškia tą patį...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min