Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pianistas Petras Geniušas: hiphopas „užkabino“ vos išgirdus

Petras Geniušas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Petras Geniušas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Hiphopas „užkabino“ po pirmos minutės dar 1991 m., jį pirmą kartą išgirdus Jungtinėse Amerikos Valstijose, prisimena pianistas Petras Geniušas ir juokauja, kad tuo metu Lietuvoje tapo vienu iš šio žanro populiarintojų. Jo tvirtinimu, visiškai kitokia situacija su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba – lietuviams jis įaugęs į kraują, o užsieniečiams tenka priprasti.

„Jis – gana sunkiai virškinamas. Tik vėliau atradau, kad ne visiems, taip vadinamiems užsieniečiams, kuriems labai stengiamės patikti, iš karto patinka M. K. Čiurlionis. Jis toks reiškinys, prie kurio reikia priprasti, jį suvokti. Labai naudinga Druskininkuose vaikščioti po mišką. Tie kvapai, samanos, spalvos, oras – viskas susijungia į metaforas. M. K. Čiurlionis – toks giluminis dalykas. Vis dėlto ne masiniam vartojimui skirtas produktas, o „butikams“, – LRT Opus laidai „Švelnūs tardymai“ sako pianistas.

– Koks jūsų gyvenime buvo ilgiausias periodas, kai negalėjote groti?

– Galbūt, kai armijoje buvau karantine. Tada negalėjau groti porą mėnesių. Tikrai didelių pertraukų, ačiū Dievui, neturėjau. Mano psichika labai kenčia, jeigu iš manęs atima instrumentą. Prisipažinsiu, truputį nuvažiuoja stogas (juokiasi).

– Kokios emocinės būsenos dažniausiai sėdate prie fortepijono?

– Pačios įvairiausios. Įkvėpimas ne visada ateina iš karto, bet yra susidariusi tokia rutina – atsisėdi ir kažkokiu metu vis tiek įkvėpimas ateina. Jeigu tai ilgai nenutinka, gali padaryti pertrauką – paklausyti muzikos, pamiegoti, išgerti kavos, bet dažniausiai kažkokiu momentu vis tiek tas skrydis įvyksta. Dėl to tiek daug žmonių ant to ir „pakimba“. Pianisto, solisto profesija nėra garantuojanti stabilią ateitį ar uždarbį [...], bet jos mokosi labai daug žmonių. Pats mokymasis, procesas – labai įdomus gyvenimo būdas. Jeigu pradeda kažkas išeiti, pagalvoji – ne rezultatas, ne merkantilinė nauda lemia aistrą, o pats grojimas. Tai – labai įtraukiantis žaidimas. Tai – paaiškinimas, kodėl tiek daug žmonių to mokosi.

– Tėvai liepia.

– Tėvai tai gali daryti tik iki tam tikro amžiaus.

– 14 metų?

– Manau, mažiau. Vaikai anksčiau apsisprendžia. Studentų vis tiek yra daug ir jie fanatiškai mokosi. Tai – labai įdomu. Pats viską per savo kūną, rankas perleidi. Atrodo, kad dirba tik pianisto rankos, bet toli gražu taip nėra. Smegenys, širdis, kojos, pilvas – viskas dirba labai intensyviai. Atrodo, kad visas kūnas, protas ir siela perleidžia per save tokius dalykus, kaip Johanno Sebastiano Bacho muzika.

– Ką jūsų gyvenime reiškia hiphopas?

– Atsimenu 1991 m. buvau Niujorke. Mano draugas vežiojo mane po Niujorką automobiliu. Žinoma, klausėme įvairių radijo stočių. [...] Staiga išgirdau tą garsą, ritmą ir kalbančius, o ne dainuojančius atlikėjus. Draugas amerikietis iš karto nusuko radijo stotį – ai, čia tos nesąmonės. Mane per minutę tai užkabino. Jis iš karto užsuko radiją, nes tuo metu tarp muzikantų vyravo nuomonė – dainuoti nemoka, todėl kalba.

Iš karto išgirdau, kad toje muzikoje yra atmosfera, laiko dvasia, nepaprastas ritmo užtaisas. Galbūt iš karto išgirdau gerą repą. Paskui pasidomėjau, kas ten buvo. Tai buvo (dabar yra) Nas. Taip pat tuo metu dar buvo grupės „A Tribe Called Quest“ ir „Us3“. Gal buvo ir daugiau, bet šie buvo tokie kertiniai.

Balteno nuotr./Petras Geniušas
Balteno nuotr./Petras Geniušas

Us3 muziką kūrė iš karto su džiazu. Tai išgirdau labai anksti, todėl man buvo lengviau įeiti į hiphopą. Pradėjau nuo tokių atlikėjų, kurie naudojo džiazo ir hiphopo samplaiką. Jie iš džiazo paėmė geriausias vietas. Pagalvojau, kad teisingai girdžiu džiazą, nes jie paima tas kelias vieteles, kurios man kaip tik labiausiai patinka. Todėl man pradėjo patikti hiphopas. Kadangi tuo metu dažnai buvau užsienyje, turėjau galimybę pirkti nemažai plokštelių, kurių dar čia nebuvo. 1992–1995 m. tikrai pirkau nemažai diskų ir juos veždavau. Buvau beveik vienas iš populiarintojų (juokiasi).

– Vinilai jūsų namuose dar sukasi?

– Sukasi, bet galbūt dar nespėjau įsirašyti į tų gurmanų eiles, kurie dabar perka vinilines plokšteles. Turiu didžiulę kolekciją iš anksčiau. Daugiausia – klasikinės muzikos. Žinoma, garsas tikrai labai puikus, gyvas. Manau, kad vinilinės plokštelės – ne miręs, o dar labai perspektyvus dalykas. Su kompaktais yra blogiau. Tuomet, nuo 1990 m., kaip tik buvo kompaktų era. Tai buvo patogus dalykas, o dabar, kai viskas yra telefone, kompaktai prarado savo vertę.

– Ar groti pianinu buvo postūmis iš tėvelių, ar jūsų paties iniciatyva?

– Tikrai neatsimenu to momento, nes tai dar buvo vaikiškas marazmas. Muzika atėjo dar iki sąmoningo amžiaus. Mano sūnus irgi tikrai neprisimena, kaip jis pirmą kartą prisilietė prie fortepijono. Aš tai labai gerai pamenu. Mes su mano mokytoju kaip tik pamatėme tą momentą. Jam buvo dveji. Gal ir man buvo tiek metų. Tai buvo natūrali gyvenimo forma. Kitokios net ir nežinojau. Gal kažkam tai gali atrodyti egzotiška, bet kito pasaulio nežinojau. Žinojau tik meno pasaulį – muzikos ir dailės. (Mano mama dailininkė.)

– Ką dailė dabar reiškia jūsų gyvenime?

Hiphopas „užkabino“ po pirmos minutės dar 1991 m., jį pirmą kartą išgirdus Jungtinėse Amerikos Valstijose, prisimena pianistas Petras Geniušas

– Mano žmona, Kristina Norvilaitė, labai talentinga dailininkė. [...] Dailininkas atsakingas už tai, kaip žmogus mato pasaulį, už supantį grožį, estetiką. Jis mokina. Atrodo – nuėjai į parodą, pasižiūrėjaI ir tiek, bet iš tikrųjų nuėjęs į parodą žmogus išmoksta kitaip matyti kasdienę realybę, nes yra labai daug matymo būdų. Yra meninis matymas, kurio būdų irgi yra labai daug. Meninis matymas – estetizuotas aplinkos matymas. Jis man labai artimas, ir už tai atsakingi dailininkai.

– Koks buvo dailės kūrinys, į kurį žiūrėjote ilgiausiai?

– Į dailės kūrinį galima pasižiūrėti ir per sekundę. Vieno neįvardyčiau. Man labai patinka lietuvių dailė, trianalės, kurios vykdavo tuometiniuose Dailės parodų rūmuose [dabar – Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) – LRT.lt], tos kartos dailininkai: Aloyzas Stasiulevičius, Algimantas Jonas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda ir daugelis kitų. Man jie iki šiol patinka. Tie žmonės išmokė matyti pasaulį.

– Kas dabar moko matyti pasaulį?

– Mano žmona. Kiekvieną dieną stebiu, kaip ji kūrybiškai į viską žiūri. Jai daiktas yra ne šiaip objektas, kuris eina ir praeina. Ji pamato kokį nors daiktą ir tai jau yra medžiaga jos kūrybai. Tai – labai įdomu. [...] Kai į viską žiūri meniškai, galvoji, ką galima iš to padaryti, perkurti ir kažką sukurti, viskas tampa tavo kūrybiškumo ingredientais. Taip pat – ir muzikos garsai. Pavyzdžiui, išgirstu kažkokius garsus ir tada klausausi ne šiaip sau, o galvoju – reikia kažkur įjungti. Todėl pradėjau truputį rimčiau nei anksčiau užsiimti improvizacija. Mes galime panaudoti labai daug garsinės medžiagos, kuri visą laiką sklando aplink.

– Improvizacija tuomet tiesiog iš kažkur gimsta?

– Taip. Improvizacija, žinoma, yra truputį kas kita nei klasikinis atlikimas. Įsijungia kiti organizmo mechanizmai. Tai labai įdomu ir pačiam improvizuotojui, ir publikai. Nesakyčiau, kad improvizacija geriau ar blogiau už klasikinės muzikos atlikimą. Tai – tiesiog skirtingi muzikos aspektai. Kai buvau paauglys, truputį mėgdavau kažką pagroti – „padžiazuoti“ arba „parokuoti“.

Pastaruoju metu mane išprovokavo Vladimiras Čekasinas su juo eiti į sceną ir improvizuoti. Taip ir atsirado tarpdisciplininiai projektai. Vėliau – su Liudu Mockūnu, kuris irgi yra V. Čekasino mokinys, padarėme projektą ir įrašėme plokštelę „Jūra miške“ – pagal M. K. Čiurlionio motyvus. [...] Šiam projektui didelės įtakos turi džiazas, pakeista M. K. Čiurlionio ritmika – nors motyvai ir tonacija – ta pati, bet ritmika – kitokia. gavome didelių pagyrimų Niujorke. Vienas iš mūsų gyvų dailės klasikų – Kęstutis Zapkus sakė: „Juk tai – ideali muzika – M. K. Čiurlionis, apvaisintas Afrikos ritmu.“

– Kaip manote, ar M. K. Čiurlionis būtų laimingas, jeigu galėtų tai išgirsti?

– Gal ir taip. Jis pats buvo labai improvizuojantis žmogus, ir gamtoje girdėjo muziką. Manau, kad jis buvo „svinguojantis“.

– Galima sakyti, kad M. K. Čiurlionis įaugęs Jumyse, nes net ir vaikystėje gyvenote M. K. Čiurlionio gatvėje.

– Jūs puikiai informuotas (juokiasi). Taip, ir M. K. Čiurliono menų mokykla, ir M. K. Čiurlionio gatvė... Jis kažkaip įaugęs ir absoliučiai neatsiejamas kultūrinės lietuvio sąmonės elementas. Aš niekada nevertinau M. K. Čiurlionio – ar jis blogas, ar geras. Jis tiesiog yra mumyse.

– Ar jo mumyse pakanka?

– Galbūt. Jis nėra labai masiškas reiškinys. Beje, jis – gana sunkiai virškinamas. Tik vėliau atradau, kad ne visiems, taip vadinamiems užsieniečiams, kuriems labai stengiamės patikti, iš karto patinka M. K. Čiurlionis. Jis toks reiškinys, prie kurio reikia priprasti, jį suvokti. Labai naudinga Druskininkuose vaikščioti po mišką. Tie kvapai, samanos, spalvos, oras – viskas susijungia į metaforas. M. K. Čiurlionis – toks giluminis dalykas. Vis dėlto ne masiniam vartojimui skirtas produktas, o „butikams“.

Komentarai
Šioje istorijoje Petras Geniušas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min