Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Remigijus Adomaitis: „Mane visą gyvenimą muzika vedė už rankos“

Remigijus Adomaitis
Remigijus Adomaitis
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vakar Chaimo Frenkelio viloje vyko iškilminga Šiaulių miesto garbės piliečio pagerbimo ceremonija – už nuopelnus garsinant Šiaulius garbės piliečiu buvo tituluotas miesto šviesuolis, pasaulinių konkursų laureato Šiaulių miesto moksleivių namų berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovas ir dirigentas, „Dagilėlio“ dainavimo mokyklos direktorius Remigijus Adomaitis.

– Ar džiaugiatės Šiaulių miesto garbės piliečio vardu?

– Šiemet nesitikėjau tapti garbės piliečiu. Pernai buvo tokia mintis, kad galėčiau juo tapti. Žmonės, kurie mane pažinojo ir gerbė, siūlė mane kaip pretendentą. Tačiau tik dabar, tapęs garbės piliečiu, suprantu, kad tai viso choro nuopelnas.

Garbės piliečio vardo suteikimas parodo, kad miestui reikia ne tik to žmogaus, bet ir jo darbų. Aš dirbu su didele žmonių grupe, o miestui mes esame reikalingi. Jei tik žmogui reikėtų garbės, tada garbės piliečio vardas netektų prasmės. Džiaugiuosi tapęs garbės piliečiu ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo šeimos ir mylimo choro. Tai įvertinimas už 25-erių metų  darbą.

– Praėjusiais metais pelnėte metų šviesuolio titulą. Kaip jį vertinate?

– Džiaugiuosi, kad atsiranda įvertinimo ženklai mano ir mano choro gyvenime. Jei „Dagilėlio“ chorą atskirtų nuo manęs, visi išeitumėme be nieko. Ir metų šviesuoliu tapau, nes kartu su manimi puikus jaunimas.

Šventojo Kazimiero ordinas apdovanojo „Lelijos garbės ženklu“. Tai dar vienas reikšmingas apdovanojimas, kuris taip pat susijęs su mūsų choru. Jei užauginti choro vyrai darytų kažką bloga, nemanau, kad į juos visuomenė atkreiptų dėmesį. Gyvenime veikia principas – kažką duodi ir kažką už tai gauni.

– Kada įsimylėjote muziką?

– Mano mama nuo pat jaunystės dainavo chore. Mano vyresnės seserys baigė muzikos mokyklą. Po to aš lankiau muzikos mokyklą – fortepijono klasę.

Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės labai mėgau filmą „Berniukai“, kuriame vaidino berniukų choras. Visada kirbėjo mintis, kodėl aš negaliu dainuoti panašiame chore. To filmo emocija man išliko labai stipri iki šiol. Nors iš tikrųjų nelabai mėgau dainuoti, jei paprašydavo, dainuodavau. Grojau pučiamųjų orkestre. Su muzika mano visas gyvenimas buvo susietas.

– Gal atsimenate pirmąją muzikos pamoką?

– Neprisimenu. Kaip ir kiekvienam berniukui, man smagiau buvo pažvejoti, palakstyti stadione su vaikais, nei muzikuoti. Todėl iš vaikystės pirmos muzikos pamokos neprisimenu.

Tačiau labai gerai įstrigo, kai mokiausi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete. Mano specialybės dėstytojas amžinątilsi docentas Vytautas Pučinskas staiga vienos repeticijos metu pasiūlė padiriguoti. O šio docento pasiūlymas reiškė įsakymą. Prisimenu tą jausmą, kai nuleidi rankas ir atsiranda garsas. Tada virpėjo visas mano kūnas. Tą akimirką atsimenu labai ryškiai – net dabar šiurpuliukai laksto.

Mane visą gyvenimą muzika vedė už rankos.

Tikriausiai atsitiktinumų nebūna. Kai mokiausi Klaipėdoje, man „Gintarėlio“ vadovas pasiūlė padainuoti. Buvo labai įdomu. Po to trečiajame kurse reikėjo atlikti praktiką. Jau žinojau „Gintarėlio“ chorą, todėl praktiką atlikti nuėjau į E. Balsio meno mokyklą, kuri buvo įkurta būtent berniukų chorui. Buvo neapsakomai įdomu bendrauti su tais berniukais. Daug kelionių kartu turėjome.

Stebėdavosi specialybės dėstytojai, kaip gebu bendrauti su vaikais. Manau, kad didžiąją dalį choro sėkmės ir lemia vadovo sugebėjimas bendrauti su kiekvienu choristu.

– Kada atvykote į Šiaulius?

– 1990 metais – iš karto pabaigęs studijas. Dar prieš vykdamas į Šiaulius žinojau, kad šiame mieste jau ne kartą buvo bandoma sukurti berniukų chorą.

Mane buvo pasiekusi informacija, kad 1965 metais buvo įkurtas pirmas berniukų choras Šiauliuose. Tačiau pasirodo, kad tai netiesa. Jau XX amžiaus pradžioje berniukų chorai Šiauliuose buvo. Istoriniuose leidiniuose minima, kad tada buvo aktyvus Berniukų gimnazijos ir Šventojo Ignaco bažnyčios choras.

Šiauliuose buvo daug bandymų kurti berniukų chorą, tačiau kiekvienas choras gyvuodavo ne ilgiau metus ar dvejus. Jei vadovas pasitraukdavo, iš karto kolektyvas iširdavo.

Buvo ir kitokių planų. Vienas mano draugų pasiūlė atvykti į Druskininkus ir sukurti berniukų chorą. Tačiau, kai tuo pačiu metu gavau pasiūlymą dirbti Šiauliuose, žinojau tik tiek, kad yra bazė Moksleivių namuose, kur galima dirbti su berniukais.

Todėl, kai atvažiavau 1990 metais, teko iš naujo suburti choristus. Turėjau 3–6 klasių 30 moksleivių. Vyresni iš pradžių chore nedainavo, nes vėliau prasidėdavo berniukų balso mutacija. Pirmieji choro koncertai buvo kalėdiniai. Po metų supratau, kad chorui reikalingas pavadinimas ir taip choras gavo „Dagilėlio“ vardą.

Berniukus reikėjo mokyti ne tik dainavimo, bet ir muzikos rašto. Supratome, kad dainuoti bus sunku išmokyti, jei vaikai nemokės muzikos rašto. Tai tas pats, kas mokyti vaiką pasakyti eilėraštį, kai jis dar nemoka skaityti.

Todėl Moksleivių namuose pradėjome steigti berniukų choro studiją, kurioje vaikai paragavo solfedžio, mokėsi groti instrumentais. 

Antraisiais metais choras vėl pasipildė naujais choristais. Taip „Dagilėlio“ choras kasmet vis augo ir augo.

– Ar visada savo gyvenimą norėjote susieti su muzika, o gal buvo ir kitų profesijų?

– Buvo. Kai mokiausi mokykloje, labai norėjau būti mediku – svajojau dirbti chirurgu.

Buvo laikas, kai savarankiškai pradėjau gilintis į literatūrą. Mane įkalbinėjo literatų būrelio mokytoja rinktis literatūrą.

Tačiau paskutinį pusmetį mokykloje kažkas pastūmėjo rinktis muziką. Niekada nenorėjau būti mokytoju. Įstojęs į muzikos konservatoriją galvojau, kad tik grosiu. Tada netikėtai pasiūlė specialybę susieti ir su dirigavimu. Dėstytojai matė, į kurią pusę mane gali labiau palenkti. Tikriausiai ne be reikalo katedros vedėjas pasirinko mane mokyti. Tačiau tik trečiajame kurse supratau, kad man labai patinka pasirinkta specialybė.

Manau, kad gyvenimas veda net pačiam nesuprantant, kur tu eini.

Jei būčiau suvokęs, kad tapsiu mokytoju, tikriausiai muzikos nebūčiau studijavęs. Dabar labiau save vadinu choro dirigentu, nors kartu esu ir mokytojas. Tenka ne vien muzikos mokyti. Manau, kad kiekvienas vadovas bendraudamas su savo mokiniais stengiasi juos išugdyti, mokyti kultūros.

– Šiaulių miestui atidavėte 25 savo gyvenimo metus. Už ką mylite Šiaulius?

– Jeigu iš Šiaulių nepabėgau, tai mane čia kažkas traukia. Tačiau nuo pat pradžių šis miestas man nelabai patiko. Gal todėl, kad buvau per daug paniręs į darbą. Kasdienė kelionė į darbą ir atgal namo buvo labai trumpa – tereikėdavo tik pereiti pėsčiųjų bulvarą.

Bėgant laikui šis miestas tapo savas, iš kurio dabar išvažiuoti gyventi kitur tikriausiai net negalėčiau.

Nors niekada negali žinoti, į kurią pusę ir kada gyvenimas nuves. Norėčiau, kad viskas tekėtų savo vaga. Nemėgstu didelių ir staigių permainų, nes esu sėslus žmogus.

Stengiuosi neturėti pašalinių darbų, kad galėčiau visą save atiduoti chorui. Ir draugai pastebi, kad pradėjęs kalbėti apie knygas ar žvejybą, baigiu – apie „Dagilėlį“. Dažniausiai kalbu apie tai, kas labiausiai skauda arba kuo tuo metu degu. Idėjų turiu labai daug. Kiekvienas koncertas, kelionė, festivalis suteikia naujų idėjų.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Labai mėgstu žvejoti. Paskutinį kartą žvejoti buvau gal prieš 3-4 metus. Vis planuojame su draugu pažvejoti, tačiau tam vis nelieka laiko.

Mėgstu būti gamtoje, skaityti knygas ar klausytis muzikos. Taip pat labai mėgstu keliauti su šeima. Jei atsiranda laiko, su šeima vykstame į kalnus. Iš kelionių sugrįžtame pilni įspūdžių, pailsėję.

Nors laisvalaikio planus dažnai pakoreguoja darbas. Matau didelę prasmę savo ir choro veikloje todėl darbui aukoju net savo laisvalaikį.

Per metus su choru turime 50 koncertų. Kaip berniukų chorui, Lietuvoje tiek koncertų yra labai daug. Kiekvienas koncertas labai reikšmingas. Atrodo, kad tik dabar choras pradeda savo gyvenimą, nes yra labiau žinomas, turime daugiau galimybių keliauti.

– Kodėl jūsų chorą lanko tik berniukai?

– Jei gyventumėme Vokietijoje, toks klausimas jums visai nekiltų, nes berniukų chorai ten turi šimtametes tradicijas.

Dažnai manęs klausia, kodėl chore dainuoja tik berniukai. Tačiau Lietuvoje mergaičių ar mišrių chorų labai daug, o berniukų chorų mažai. Užtenka vien paklausyti mergaičių, mišraus ir berniukų choro dainavimą, kad suprastum, jog berniukų choro muzika turi visiškai kitokias garsines spalvas. Jei į chorą priimtumėme mergaites, berniukų choro paprasčiausiai nebeliktų.

Berniukai labai stengiasi dainuoti. Jie – būsimieji vyrai, todėl negali klysti, jie turi būti stipresni nei moterys. Kai jie dainuoja su mergaitėmis, jiems atsiskleisti daug sunkiau. Dėl šios priežasties didžioji dalis berniukų iš mišraus choro pasitraukia.

Džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti berniukų chorą, nes vyriškas užtaisas jaučiasi ir koncertų metu. Kartais atrodo, kad per repeticijas ne viskas idealiai suskamba, tačiau koncerto metu berniukai ištransliuoja tokią energiją, kurią net sunku apsakyti. Dėl to verta dirbti.

Jaučiu malonumą dirbti, kai žinau, kad su choru galime pasiekti daug gerų rezultatų. Visi choristai keičiasi ir man smagu matyti, kaip jie auga. Nuo 1999 metų įkūrus „Dagilėlio“ meno mokyklą berniukus dainuoti priimame nuo 4 metų. Geriau, jei jie pas mus ateina ne vyresni nei 7-8 metų. Kas pas mus nesimoko, nesupras, kokį krūvį gauna dainuojantys chore. Teko bandyti priimti į chorą muzikalius ketvirtokus, tačiau  jie po mėnesio atsiprašė, kad negali tokio krūvio atlaikyti. Todėl svarbu prie to pratinti vaikučius kuo anksčiau.

Suprantu, kad kiekvienas choristas savo darbu, atsidavimu, stovėjimu valandą ant kojų koncerto metu atiduoda visą savo energiją. Niekas nemato, kai jie nulipa nuo scenos – visi sako, kad jų medinės kojos.

Emocinės ir fizinės pastangos iš jų atima visą energiją. Tikriausiai ne kartą „Dagilėlio“ choro muzikos klausytojams teko pajausti per nugarą nubėgančius šiurpuliukus.

Esu daug chorų girdėjęs, kurių muzika skamba švariai, tačiau nieko daugiau. Stiklainis ir tas skamba, tačiau jis yra tuščias. O mūsų choras moka muziką užpildyti savo emocijomis. Ne kartą gyvenime įsitikinau, kad kuo sunkiau pasiekiamas rezultatas, tuo jis geresnis ryškesnis.

– Ar vyrai – geresni dainininkai?

– Negaliu teigti, kad vieni ar kiti dainuoja geriau. Yra labai gerų dainininkų ir vyrų, ir moterų, tačiau tuos talentus sunku atrasti. Kai kuriuos reikia pastūmėti dainuoti. Tačiau yra ir tokių, kurie nori dainuoti, tačiau jiems nepavyksta.

Per 25-erius metus ne kartą mačiau tikrų stebuklų, kai vaikas vienus metus visai nepadainuoja, o jau kitais metais jis taip uždainuoja, kad gali būti solistu. Tie berniukai, kurie dainuoja „Dagilėlyje“, užaugs ryškesnėmis asmenybėmis. Jei tėvai nori, kad jų atžalos užaugtų kultūringi ir išprusę, turėtų leisti juos dainuoti, nes dainuojantys vyrai užauga geresni.

Mes su choru ir keliaujame. Vaikai turi galimybę bendrauti su bendraamžiais. Vaikai moka užsienio kalbas, todėl lengvai bendrauja ir su užsieniečiais. Taip pat kelionėse berniukai išmoksta būti savarankiški – patys lovą pasikloja, kojines išsiskalbia, išmoksta valgyti peiliu ir šakute. Tokią patirtį turintiems vaikams žymiai lengviau bus pradėjus studijuoti.

Be to, dainuojantys vyrai žymiai geresni šeimos vyrai, nes užaugę būna jautresni. Negalima dainuoti nevystant jautrumo. Manau, kad jei daugiau berniukų dainuotų chore, pasaulyje vyktų mažiau karų, nes choras visus suvienija.

– Ko netektų Šiauliai, jei nebūtų „Dagilėlio“?

– Mūsų choras – vienas iš daugiausiai Lietuvoje keliaujančių chorų. Kiekvienas mūsų koncertas skamba su Šiaulių miesto vardu. Šiaulius mūsų dėka atrado daug šalių, nes visiems įdomu sužinoti, iš kur mes. Esame labai daug informacijos apie Šiaulius paskleidę po pasaulį.

Dainavimas inspiruoja dar didesnį domėjimąsi Šiaulių miestu, nes tokių chorų, kaip „Dagilėlis“, mažai ir pasaulyje. Negali būti atsitiktinumas, kad mes tarptautiniuose konkursuose pelnytumėme dvylika pirmųjų vietų. Mūsų choras labiau pastebimas konkursų metu, tačiau choristai didesnę prasmę mato paprastai koncertuodami, džiaugiasi, kai jiems dėkoja. Iš šalies žvelgiant kartais darosi net graudu, kaip sujaudinti žmonės išeina iš choro koncertų. O visos pirmosios vietos ir apdovanojimai – tai didžiulis darbas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min