Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Audrius Stonys: lietuvių filmai išlaiko dvasinę ir kūrybinę nepriklausomybę

Audrius Stonys
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Audrius Stonys
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nacionalinės premijos laureatas, Europos kino akademijos narys ir dokumentinio kino kūrėjas Audrius Stonys nusiima kepurę prieš kiekvieną Lietuvos kino kūrėją. Režisieriaus teigimu, net ir turėdami menkus resursus šalies kinematografininkai sugeba pasiekti fantastiškų rezultatų.

Ką šiuo metu veikiate, kokius projektus kuriate? Kuo gyvenate kaip kūrėjas?

Aš ką tik baigiau dokumentinį filmą apie Gruziją „Raminas“. Jame pasakojama apie seną gruzinų imtynininką, kuris keliauja surasti savo mylimąją, kurią pažinojo prieš 50 metų. Filmą ketinu parodyti jau rudeniop, Vilniaus kino festivalio metu.

Dažnai lankotės užsienio kino festivaliuose. Kaip pastebėjote, ar lietuvišku kinu yra domimasi daugiau iš mandagumo ar šis susidomėjimas yra natūralus?

Toks žodis kaip „mandagumas“ ten neegzistuoja. Festivaliai gauna apie 3 tūkstančius filmų iš visų šalių, daugybės autorių, todėl ten jokių nuolaidų niekam nėra daroma. Iš pagarbos, iš mandagumo niekas neima filmų. Tam, kad filmas patektų į festivalį, jis turi pereiti žiaurią ir labai griežtą atranką. Tai, kad mūsų filmai dalyvauja pagrindiniuose festivaliuose, vienareikšmiškai sako, kad mūsų kinas yra labai aukštai vertinamas. Mūsų filmus galima rasti pačių svarbiausių kino forumų kataloguose – Kanuose, Berlyne, Leipcige, Amsterdame. Kai matome, jog Lietuvai atstovauja du filmai Amsterdamo kino festivalyje, niekas negalėtų patikėti, kad iš tiesų per metus yra sukuriami 6-7 dokumentiniai filmai, o du iš jų patenka į A klasės festivalius. Taip pat ir su vaidybiniais – nors sukuriami du filmai, dažnai jie abu dalyvauja Kanuose arba Venecijoje. Tai – fantastiškas rezultatas. 

Kokiems regionams, šalims yra įdomiausias lietuviškas kinas?

Nėra taip, kad mūsų filmus rodytų tik Rytų ar Vakarų Europos festivaliai. Ta geografija dabar yra be galo plati, pradedant Japonija, baigiant Lotynų Amerika, Indija, Europa. Turbūt yra skirtingos priežastys, dėl ko lietuviškas kinas atranda savo kelią skirtingose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, Japonijai jis yra labai artimas estetiškai, Indijai jis yra be galo egzotiškas, atskleidžia visiškai nepažintas kino teritorijas, o Rytų Europai jis yra labai savas – atpažįstamas tas kalbėjimo būdas, kuris jiems yra labai artimas. Vakarų Europa vertina lietuvišką kiną už išlaikytas kinematografines vertybes. Kalbant apie dokumentinį kiną, labai daug filmų tapo panašūs į televizijos laidas, o Lietuvoje dokumentinis kinas vis dar lieka tikru kinu, išpažįstančiu tikrąsias kino vertybes.

Ar, jūsų manymu, lietuviško kino kūrėjai daro viską teisingai, kad lietuviški filmai būtų paklausūs užsienio rinkoje ir žiūrimi Lietuvoje?

Aš manau, kad lietuvių kino kūrėjai, kurdami filmus tokius, kokie jie mano, kad ir turėtų būti filmai, o ne bandydami juos pritaikyti kokiai nors rinkai elgiasi teisingai. Jei mes kurtume filmus, kad jie būtų būtinai žiūrimi arba Rytuose, arba Vakaruose, tai turbūt niekas tokių filmų ir nenorėtų žiūrėti. Jie vertingi dėl to, kad išlaiko vidinę dvasinę, kūrybinę nepriklausomybę ir mūsų filmai yra labai subjektyvūs, asmeniški. Jie ir yra tai, ką vadiname menine dokumentika. Tie, kurie bando prisitaikyti, kaip nors adaptuoti savo kūrybą prie rinkos poreikių, paprastai išbarsto tas vertybes.

Ar pastebėjote tendenciją, kad pastaruoju metu kiną kuriantys lietuviai gręžtųsi į Rytus? Pavyzdžiai – neseniai sukurti filmai „Barzakh“, „Amaya“, „Eurazijos aborigenas“. Jūsų paties paskutinis filmas pasakoja apie Gruziją...

Galbūt mes atrandame Rytus. Jau pakankamai pasivaikščiojome po Vakarus, ta teritorija mums yra pakankamai pažįstama, nieko nebenustebinsi nei Vokietija, nei Ispanija, nei Prancūzija. Rytų kraštai lieka vis dar nepažinti dėl įvairiausių priežasčių. Manau, dėl to nesąmoningai sukamasi į Rytus, nors filmai vis tiek lieka lietuviški. Mano filmas apie gruziną yra labai lietuviškas filmas. Tai nebuvo mano sąmoningas pasirinkimas – Į Gruziją aš buvau pakviestas kurti filmo. 

„Sidabrinės gervės“ apdvanojimams šiemet buvo pateikti tik trys pilnametražiai filmai, pasak Europos kino akademijos narės dr. Gražinos Arlickaitės – tai menkas derlius. Bet gal geriau kokybė nei kiekybė?

Manau, kad buvo pasiūlyti tik du filmai – „Anarchija Žirmūnuose“ ir „Kai apkabinsiu tave“, nes trečią man būtų sunku pavadinti filmu – ne viskas, kas sukuriama kino juostoje yra kinas, tai yra mėgėjiški pabandymai, kurie nepatenka į kino apibrėžimą. Filmų sukuriama be abejonės per mažai. Du-trys filmai per metus yra katastrofiška situacija. Mes vis sakome: kodėl lietuviškas kinas toks vienodas, kodėl nėra žanrų įvairovės, kodėl nėra komercinio kino, komedijos, detektyvo, melodramos, dramos? Iš kur atsiras žanrinė įvairovė, jei yra sukuriami vienas arba du filmai? Lietuviško kino finansavimas yra apgailėtinos būklės – pagal tai, kiek valstybės yra remiamas lietuviškas kinas, mes esame priešpaskutinėje vietoje Europoje. Už mūsų mažiau remiamas tik Maltos kinas, tačiau pagal atstovavimą tarptautiniuose festivaliuose mes esame pirmame dešimtuke. 

Menki resursai, bet puikūs rezultatai?

Taip, žinoma.

Tačiau Lietuvoje kaip ant mielių – serialų bumas...

Serialai atrado savo žiūrovą. Yra žmonių, kuriems jie yra be galo reikalingi. Labai gerai, kad jie egzistuoja. Ilgą laiką buvo tuščia niša, o dabar ji yra užpildoma pačiais įvairiausiais produktais.

Kokiems kino kūrėjams norėtumėte paspausti ranką ir už ką?

Norėčiau paspausti visiems lietuviško kino kūrėjams be išimties, todėl, kad savo kailiu aš žinau, kaip yra nelengva šiais laikais kurti kiną ir kiek tai kainuoja ne tik finansine išraiška: kiek vargo ir kraujo reikia išlieti, kad kinas atsirastų. Todėl aš prieš kiekvieną lietuviško kino kūrėją nusiimu kepurę.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min