Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Šarūnas Bartas: mes neturime nieko daugiau nei save pačius

Režisieriaus Š.Barto teigimu, žiūrėdami filmą galime jį matyti labai skirtingai, pasidaryti skirtingas išvadas, tačiau nė viena jų nebus klaidinga.
BFL nuotr. / Režisieriaus Š.Barto teigimu, žiūrėdami filmą galime jį matyti labai skirtingai, pasidaryti skirtingas išvadas, tačiau nė viena jų nebus klaidinga.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Menas mėgina koncentruoti žmogaus patirtį, jausmus, suteikdamas galimybę visa tai išgyventi, suvokti ir kitam“, – sako kino režisierius Šarūnas Bartas. Lietuvos žiūrovams turint retą galimybę pamatyti šio kūrėjo filmus „Kino pavasario“ metu, pokalbyje su režisieriumi – apie žmogaus būklę pasaulyje ir nenumaldomą poreikį prisiliesti prie kito.

– Norėčiau pradėti nuo klausimo apie pokalbio turinį. Ko jūs tikitės iš žmogaus, sėdinčio priešais?

– Kodėl jūs to klausiate?

– Nes nekart girdėjau nuomonę, kad esate sudėtingas pašnekovas, netoleruojantis banalybių, nebijantis pasakyti, jog nesuprantate, ko žmogus, sėdintis priešais, iš jūsų nori.

– Nežinau, iš kur tokios kalbos sklinda. Jeigu žmogus ateina ir klausia tik dėl to, kad paklaustų, su juo sunku pasikalbėti. Iš žmogaus tikiuosi bendravimo, labai paprasto bendravimo. Taip, man nesuprantama, kai žmogus ateina ir klausia, pavyzdžiui, „kodėl filmavote Maroke?“, arba atsineša dešimt klausimų, kuriuos galėtų užduoti bet kuriam pašnekovui.

– Pirmąjį klausimą uždaviau ir dėl menininko požiūrio į tą „kodėl?“. Ne viename interviu apie konkretų filmą jūs akcentavote, kad viską, ką norėjote pasakyti, pasakėte filme. Tačiau filmas, kaip ir bet koks kitas meno kūrinys, yra ne tik „kas?“, bet ir „kodėl?“. Ir tas „kodėl?“ iš žiūrovų išgirstamas mėginant suvokti, interpretuoti. Jei viską, ką norėjote pasakyti, pasakėte filme, vadinasi, jame ar savyje turime rasti atsakymą ir į „kodėl?“

– Taip turėtų būti. Knygoje galime rasti pratarmę, kažkokius paaiškinimus skaitytojams, o prie filmo jau nieko nepridėsime. Žinoma, kai kuriems filmams reikia paaiškinimų, nes ne visos istorijos yra suprantamos be konteksto. Tokiu atveju, filmo pradžioje ar pabaigoje įdedamas tekstas, kuris žiūrovui padeda suprasti, kas ar kur vyksta. Tačiau visa tai jau yra filme, kurį žiūrėdami turime suvokti ne tik „kas?“, bet ir „kodėl?“. Dar kažką aiškinti po filmo nematau prasmės. Žinoma, jeigu po seanso į susitikimą su filmo kūrėjais susirenka tikslinė žiūrovų grupė, pavyzdžiui, kino studentai, atsakydamas į jų klausimus prasmę matai, nes jie klausia labai konkrečių dalykų, susijusių su jų darbais.

– Poetas Tomas Venclova neseniai išleido eilėraščių rinktinę, kurioje pats komentuoja savo poeziją. Jis sako niekada nenorėjęs to daryti, tačiau dažnai girdėdavęs, kad jo kūrybai paaiškinimai praverstų. Be to, komentuodamas savo tekstus, poetas sako norintis užkirsti kelią klaidingiems perskaitymams, neteisingoms interpretacijoms.

– Manau, kad parašytas eilėraštis prisiminimų, asociacijų kelia ir pačiam autoriui. Į tą patį eilėraštį po kurio laiko gali pasižiūrėti naujai, pamatyti jame tai, ko nematei, ko nejautei anksčiau. Jeigu eilėraštį komentuoji, tai gali suvokti kaip naują jo perskaitymo formą, kuri svarbi ir įdomi ne tik skaitytojui, bet ir pačiam autoriui. O užbėgti klaidingoms interpretacijoms už akių vis tiek nelabai pavyks, nes jeigu skaitytojas nesupranta ar jam ta poezija nepatinka, paaiškinimai nieko nepakeis.

– Pastebėjau, kad kai kalbate apie filmus ir jums prireikia palyginimo, atramos į kitą meno rūšį, paminite literatūrą, poeziją. Tai jums svarbu?

– Literatūrą mėgstu. Ir prozą, ir poeziją... Žodžiais piešiamas vaizdinys, mozaika, kurią klijuojame savo vaizduotėje... Skaitydami mes lipdome atskirus vaizdus, kuriuos paskatina ne tik tekstas, bet ir mūsų patirtis, prisiminimai. Vaizdai lieka galvoje, toliau skatindami mūsų vaizduotę. O kine tą vaizdą mes jau matome prieš akis, girdime, kas vyksta, nieko įsivaizduoti nebereikia, vaizduotė tarsi „užklijuojama“.

Kinas paveikia mūsų pojūčius, jausmus ir mes tai arba priimame, įsitraukiame į tų vaizdų tėkmę, arba užmiegame, išeiname, nes matomi vaizdai mums nieko nereiškia, nieko nepasako, nieko mumyse nesužadina. Kino teatre žmogus negali filmo sustabdyti, tarsi knygoje atsiversti ankstesnį puslapį ar praversti neįdomų, negali palaukti ir pamąstyti. Žiūrėdamas jis nelabai gali ką nors kitko ir įsivaizduoti. Žmogus turi tik tai, ką mato.

– Šioje vietoje vėl grįžčiau prie žiūrinčiojo temos. Po naujausio jūsų filmo „Eurazijos aborigenas“ seanso „Kino pavasaryje“ žiūrovai buvo pakviesti su jumis susitikti. Vienas pirmųjų klausimų – „ką norėjote šiuo filmu pasakyti?“. Ne „kodėl?“, o „ką?“. Ar svarstėte, kodėl mums kartais atrodo, kad „tai“, ką matome, girdime, jaučiame nebūtinai „tai“ ir yra? Kad yra kažkas kita, ko mes patys nematome, nepajėgiame suvokti?

– „Ką norėjote šiuo filmu pasakyti?“ klausiama po bet kokio filmo ir nesvarbu, koks režisierius jį sukūrė. Man atrodo, kad toks klausimas yra beprasmiškas, nes jį užduodantis žmogus tiesiog nori ko nors paklausti, tačiau nežino, ko. Į tokį klausimą atsakyti neįmanoma, nes, viena vertus, tai, ką norėjau pasakyti filme, jame ir pasakiau, o, kita vertus, režisierius ir „kalba“ filmais.

Žiūrėdami filmą, žmonės gali jį matyti labai skirtingai, padaryti skirtingas išvadas, tačiau niekas negali pasakyti, kad bent viena tų išvadų yra klaidinga.O dėl jūsų klausimo – vieni filmai mums siūlo vienareikšmiškus atsakymus, kiti savyje turi daugiau prasmių ir jokių vienpusiškų atsakymų nesiūlo. Tarkim, klausimas – kodėl mes gyvename? Išgirsime pačių įvairiausių atsakymų. Žiūrėdami filmą, žmonės gali jį matyti labai skirtingai, padaryti skirtingas išvadas, tačiau niekas negali pasakyti, kad bent viena tų išvadų yra klaidinga.

– Dabar galvoju, ar „pasakyti filme“ ir „pasakyti filmu“ yra tas pats?

– Yra filmų, turinčių konkretų tikslą, labai aiškią užduotį, esminę mintį, kuri filme ir yra išreikšta. Tačiau gali būti ir kitaip – filmo tikslas yra viena, o tai, ką ir kaip jame sakome – šiek tiek kita. Bet apskritai didžioji vaidybinio kino dalis tiesiog rodo žmogaus gyvenimo gabalėlį, leidžia dvasiškai bendrauti su kitu žmogumi. Tokio bendravimo poreikis yra neišsemiamas, nes žmogus yra visuomeninis individas. Prisilietimas prie kito yra svarbus visiems, nes prisiliesdami mes mėginame išsivaduoti iš savo kiaušo, rasti bendrumą su kitu, nebesijausti tokiu vienišu šiame pasaulyje.

Žmogus pasaulyje yra pasimetęs. Jis kažkur lekia, kažką daro, stengiasi, bet neturi instrukcijų, kaip reikia gyventi. Čia pat ir laiko problema. Mes gyvename ir nespėjame net pasidairyti, kas aplink mus vyksta. Menas bendrąja prasme, nebūtinai kalbant apie kiną, mėgina koncentruoti žmogaus patirtį, jausmus, suteikdamas galimybę visa tai išgyventi, suvokti ir kitam.

– Susitikime po „Eurazijos aborigeno“ žiūrovai sakė jūsų filmuose pasigendantys vilties, tačiau nesukonkretino, kas ta viltis yra. Galima numatyti, kad omenyje turima filmo tikrovė, kurioje žmogui „baigiasi blogai“. O gal tą vilties poreikį reikėtų suprasti kitaip? Gal meno pagalba mes mėginame mąstyti gyvenimo tikrovę ir tikėti, kad šiame pasaulyje žmogus visgi turi išeitį?

– Žinome per amžius nemirštančių kūrinių, kurie žmogui jokios vilties nesuteikia, kurie kalba apie skaudžią ir neišvengiamą gyvenimo tikrovę, nuo kurios niekur nepabėgsi. O kas yra viltis? Parodymas, kad žmogus visgi uždirbs daug pinigų? Kad išsisuks iš sudėtingos situacijos? Gyvens amžinai? Taip, galbūt vieni iš meno tikisi kažkokio palaikymo, kažkokių iliuzijų, tačiau visi suprantame, kad gyvenimas visada baigiasi. Ir baigiasi taip, kaip niekas nenori.

Nuo kitos gyvybės šioje žemėje mes skiriamės tuo, kad savo laikinumą suprantame. Žmogui duota patirti ir suprasti gerokai daugiau. Kaip ir duota iškelti klausimų, į kuriuos jis negali atsakyti, turėti troškimų, kurių jis nesugeba įgyvendinti.

– Tačiau vieni mūsų visa tai gniaužia savyje, mėgina save įtikinti, kad žmogaus būklės šiame pasaulyje problemą galima pridengti kasdienybe.

– Jeigu žmogui kyla klausimas, į kurį jis negeba atsakyti, šis klausimas žmogų kankina, nepaisant pastangos paslėpti jį tolimiausioje savo kertėje. Jis nuolat mojuoja žmogui ranka, primindamas apie save. Pamatę, kad toks klausimas kyla ir kitam, pavyzdžiui, išvydę to paties klausimo problemą kine, mes suvokiame, jog nesame vieni. Pasitvirtiname sau, kad nesame tokie vieniši.

– Žiūrovas, matęs jūsų filmų, turbūt sakytų, kad tokiam suvokimui reikia pastangų. Pastangų matyti ir pastangų pamatyti, suprasti. Ypač, kai jūsų filmuose dominuoja ne dialogai tarp žmonių, ne žmogaus kalbėjimas apie tai, kaip ir kodėl jis jaučiasi, o pats žmogus, jo aplinka – vaizdai, garsai, tyla...

– Tylą galime suprasti tik tada, kai šalia jos yra ir garsas. Mano filmuose garsui skiriama daug dėmesio, jis yra ypač svarbus tada, kai nėra teksto, kai niekas nekalba. Žmogus pagrindinę informaciją, savo jausmų, išgyvenimų esmę nusako ne žodžiais, o savimi pačiu – veidu, akimis, judesiais.

Jeigu žmogui kyla klausimas, į kurį jis negeba atsakyti, šis klausimas žmogų kankina, nepaisant pastangos paslėpti jį tolimiausioje savo kertėje.Yra ir kitas kraštutinumas – filmuoti tekstai. Serialuose yra viskas pasakoma, kad žmogui nereikėtų sėdėti prie televizoriaus, kad jis tuo pat metu galėtų ir virtuvėje pasikrapštyti, ir pažaisti su vaiku. Tekstu pasakoma viskas, o tai, kas vyksta ekrane, kartais lieka jau antrame plane. Į vaizdą žmogus gali nebekreipti dėmesio. Man atrodo, kad nėra taip paprasta rodyti kalbantį žmogų, kai neaišku, ar toje situacijoje jis apskritai ką nors sakytų. Kitiems atrodo, jog žodžiai sveria mažiau, kad, atsiradus neišvengiamai pauzei, ją būtina užpildyti bet kokiais žodžiais, nes kitaip žiūrovas pateks į kitą sluoksnį, kuris jau reikalauja tikrumo, patikėjimo, kad tai iš tikrųjų vyksta.

– Aktorius Valentinas Masalskis, kurį filmavote juostoje „Laisvė“, sako, kad tas tikrumas ir yra jūsų kūrybos pagrindas. Kad žmogų filmuojate tol, kol jis tampa tikras.

– Kitu atveju man nėra įdomu. Neturėčiau motyvo šiam sunkiam, kartais pragariškam, darbui.

– Beveik prieš dešimtmetį Lietuvos televizijos laidoje „Kino pasaulyje“ buvote paklaustas, kas vyksta jūsų galvoje iki filmo kūrimo pradžios. Tada nusišypsojote ir tiek. Jeigu to paties pakausčiau dabar?

– Mes neturime nieko daugiau nei save pačius. Nežinau, ką dar būtų galima pasakyti apie tai...

– Tuomet paklausiu kitaip. Kūryba neatsiranda iš niekur. Taip, talentas. Taip, patirtys. Taip, vaizduotė. Bet ar tą „iš niekur“ tai užpildo? Štai poetas Sigitas Geda viename savo eilėraščių rašo, kad „knygos rašomos todėl, kad žmogaus gyvenimas pernelyg/ sunkus yra“. Gal ne tik knygos, gal visa kūryba? Patirti, pajausti ir pasidalyti?

– Noras pasidalyti yra. Tai yra ne tik kuriančiojo, bet ir žiūrinčiojo, skaitančiojo noras. Šis ryšys yra abipusis. Mes visada norime jausti kitą žmogų, pamatyti, kaip jis suvokia pasaulį, savo gyvenimą, nepaisant to, kad tas gyvenimas yra sunkus ir labai dažnai beviltiškas. Aš noriu apie tai kalbėti nuoširdžiai, nes yra ir visada bus žmonių, kurie lygiai taip pat nuoširdžiai nori klausytis, matyti ir dalytis su manimi.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min