Festivalis suteikė retą progą pamatyti įdomiausius ir vertingiausius mūsų kaimynių vaidybinius, dokumentinius, animacinius filmus, pajusti dabartinio jų gyvenimo pulsą ir problemas, pamėginti įsivaizduoti Baltijos šalių kiną kaip savitą, iš kitų pasaulio kinematografų išsiskiriantį kultūros reiškinį. Viena svarbių šio festivalio misijų – priminti prieš dvidešimt trejus metus mūsų trijų tautų valia nusidriekusią susikabinusių rankų grandinę – Baltijos kelią, tapusį mūsų šalių nepriklausomybės siekio simboliu.
Jau šį šeštadienį, rugsėjo 1 d., 19.10 val. bus parodyta komedija „Seržanto Lapinio sugrįžimas“ (rež. Gatis Šmits 2010), smagiai šaržuojanti šiuolaikinio Latvijos gyvenimo realijas, lengvai atpažįstamas ir Lietuvos tikrovėje. Meistriškai suregzta siužeto įvykių grandinė, ypatinga filmo nuotaika ir itin smagi netikėta atomazga nepaliko abejingų Nidos žiūrovų, kurie seanso metu ir kvatojo, ir garsiai aikčiojo.
Estų vaidybinė drama „Kapinių sargo duktė“ (rež. Katrin Laur, 2011), kuri bus parodyta sekmadienį, rugsėjo 2 d., 16 val. neprajuokina, tačiau abejingiems ekrane vykstančiam gyvenimui likti sunku. Filme pamatysime devynmetės mergaitės akimis stebimą mažo provincijos miestelio kasdienybę, mokyklos gyvenimo nuotrupas, dramatišką, audringų mergaitės tėvų santykių istoriją: į alkoholį įjunkusią mamą su visa plejada savo draugelių ir darbštų, su žmonos yda nesusidorojantį vyrą, ieškantį išsigelbėjimo Suomijoje. Filme yra ir viena ypatinga herojė – Dauno sindromu serganti mergaitė Jacinta, mažasis, tyliai besišypsantis angelas, visam filmui suteikianti ypatingos dvasinės šilumos. Atomazga taip pat netikėta, sukrečianti, pamokanti – daugelio klaidų gyvenime neįmanoma ištaisyti, tačiau rytojus gali būti geresnis nei ši diena.
Rugsėjo 3 d., pirmadienį, 17 val. įvyks latvių režisierės Dzintros Gekos dokumentinio filmo „Geležinkelio stotelė „Latviai“ 1937“ (2011) peržiūra. Visi, kas domisi Stalino represijų istorija ir ypač 1937–1938 metais vykdytu teroru prieš Sovietų Sąjungoje gyvenusias tautines mažumas, turėtų pamatyti šią juostą. Filmo herojai – Sibiro kaimeliuose režisierės atrasti tais šiurpiais laikais nužudytų latvių palikuonys – neretai rusiškai, nes tėvų kalbos jau nebemoka, pasakoja savo tėvų dingimo ir žūties istorijas, kurias jiems tenka traukti iš liūdnos jų vaikystės atminties. Dzintros Gekos ir jos studijos „Sibiro vaikai“ filmai Latvijoje analizuoja tą pačią tautos okupacijos ir pasipriešinimo jai istoriją kaip ir Vytauto V. Landsbergio, Justino Lingio ar Jono Ohmano filmai Lietuvoje. Vertingi praeities liudytojai.
Sovietinę tikrovę savaip paliudija ir filmas, kuris bus parodytas rugsėjo 4 d., antradienį, 19 val. – ką tik restauruota 1959 metų estų komedija „Pašėlę posūkiai“ (rež. Julius Kun, Kaljo Kiisk), be abejonės, priklausanti sovietinio Estijos kinematografo „aukso fondui“. Klasikinio stiliaus smagioje komedijoje netrūksta veiksmo, humoro, absurdiškų situacijų, lemtingos painiavos (pagrindinės merginų herojės – dvynės). 6-ojo dešimtmečio sovietų Estijos gyvenimas čia parodytas be jokių politikos ar ideologijos priemaišų. Jeigu per pirmąsias 20 filmo minučių įsijausite į juokingas meilės trikampių ir nesusipratimų peripetijas, motociklininkų gyvenimą, lenktynių atmosferą (pasirodo, motociklų sportas sovietų Estijoje buvo populiariausia sporto šaka), tai iki pat filmo pabaigos mėgausitės pašėlusiais pasakojamo siužeto vingiais.
Paskutinio „Baltijos bangos“ filmo – „Mažieji plėšikai“ (rež. Armands Zvirbulis, 2009) – seansas vyks trečiadienį, rugsėjo 5 d., 17 val. Linksmos, šeimai skirtos, lietuviškai įgarsintos komedijos herojai – penkerių metų broliukas ir aštuonerių sesutė – nutaria griebtis kraštutinių ir visai nevaikiškų priemonių savo šeimos gerovei išgelbėti. Mažųjų plėšikų kova su protu nepasižyminčiais, nesąžiningais bankininkais žiūrovams sukels daug smagaus juoko. O kažkam – ir sveiko pavydo gaidelę su retoriniu klausimu: kada pagaliau ir lietuviai sukurs tokį šiltą, smagų, šiuolaikišką, visokio amžiaus žiūrovui įdomų filmą?
