Būsimasis režisierius gimė 1922 metų lapkričio 15 dieną viduriniosios klasės šeimoje Neapolyje, kuriame seniai klestėjo mafija ir korupcija. F.Rosi studijavo teisę, bet vėliau pasuko į pramogų verslą – pradėjęs nuo darbo teatre, po susižavėjęs kinu ir tapęs režisieriaus Luchino Visconti mokiniu.
„Su Rosi netekome meistro, kultūros veikėjo, įžvalgios akies, pasišventusios pilietinei visuomenei“, – pareiškė Romos meras Ignazio Marino.
Vaizdavo tikrų žmonių istorijas
Kai kurie geriausi F.Rosi filmai, įkvėpti Italijos pokario neorealistinio kino kūrėjų, vaizduoja tikrų žmonių istorijas, kurių veikėjai įsipainioję į valdžią bei šešėlinį pasaulį apraizgiusius tinklu, kurie galiausiai veda į nuopuolį.
F.Rosi ekrane išdėsto savo kinematografijos kredo – ant panoraminio miesto vaizdo pasirodo žodžiai: „Žmonės ir faktai šiame pasakojime yra išgalvoti, bet juos kuriantis socialinis ir aplinkos poveikis yra tikras.“
Pavyzdžiui, jo 1962 metų filmas „Salvatorė Džulianas“ pasakoja apie ekscentrišką Sicilijos gangsterį, nužudytą 1950 metais, – policijos arba kurio nors kito bandito. „Matėjo byla“(Il Caso Mattei, 1972) pasakoja apie naftos magnatą Enrico Mattei, žuvusį per mįslingą lėktuvo katastrofą 1962 metais.
„Matėjo byla“ pelnė pagrindinį Kanų kino festivalio apdovanojimą 1972 metais. F.Rosi taip pat yra laimėjęs 1963-ųjų Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ už filmą „Rankos virš miesto“ (Le mani sulla citta) – dramą apie politikų korupciją pokario Neapolyje.
Filmo „Rankos virš miesto“ pradžioje F.Rosi ekrane išdėsto savo kinematografijos kredo – ant panoraminio miesto vaizdo pasirodo žodžiai: „Žmonės ir faktai šiame pasakojime yra išgalvoti, bet juos kuriantis socialinis ir aplinkos poveikis yra tikras.“
Tame filme pagrindinį vaidmenį sukūrė amerikietis aktorius Rodas Steigeris , o Sophia Loren ir Omaras Sharifas buvo pagrindinės žvaigždės F.Rosi 1967 metų filme „Daugiau negu stebuklas“ (C'era una volta) – romantiškoje kino pasakoje, išsiskiriančioje iš kitų rimtesnių šio režisieriaus darbų.
Sukeldavo atgarsį
Politinį atspalvį turintys F.Rosi filmai sukeldavo didelį atgarsį 8-o dešimtmečio Italijoje, kai šalį krėtė kairiųjų ir dešiniųjų smurtas, o tas laikotarpis buvo pramintas „Švino metais“.
2012 metais F.Rosi pelnė savo antrąjį Venecijos „Auksinį liūtą“ už viso gyvenimo nuopelnus kinui.
„Jo darbai darė įtaką kino kūrėjų kartoms visame pasaulyje dėl savo metodo, stiliaus, moralinio aštrumo ir gebėjimo iškelti opias socialines temas į ekraną“, – Venecijos festivalio meno direktorius Alberto Barbera tuo metu kalbėjo apie F.Rosi.
