Vilniaus knygų mugė: rašantys iliustratoriai siekia tapti tekstų režisieriais

Kęstučio Kasparavičiaus, kurio knygelė vaikams „Baltasis dramblys“ buvo nominuota 2010 metų knygos rinkimams, kelias nuo iliustratoriaus iki rašytojo-iliustratoriaus prasidėjo prieš 10 metų.

„Buvau paprastas knygų iliustruotojas, sėdėjau palinkęs prie stalo, paišiau kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro ir stengiausi sąžiningai laikytis principo: jeigu gali, tai geriau nerašyk“, – pasakojo K.Kasparavičius.

K.Kasparavičiui nemažai teko susidurti su klasikos kūrinių iliustravimu, o tai ir suformavo tokį iliustratoriaus vaidmens vaizdinį, kad svarbiausias yra kūrinio autorius, o iliustratorius lieka kaip padėjėjas. Tačiau viena svarbiausių priežasčių, kodėl K.Kasparavičius pradėjo rašyti, yra ta, jog autoriai pradėjo varžyti jo minties laisvę.

Iliustratorius Paulius Juodiškis rašyti pradėjo, nes  dirbti su savimi yra lengviau nei su kitu autoriumi.

„Jeigu padirbi su pradedančiu autoriumi, kuris kiekvieną detalę taiso, padarytą darbą perdaro penkis kartus, dirbant su savimi apima neišpasakyta ramybė“, – mintimis dalijosi P.Juodiškis.

Neseniai naują knygą „Slibinas Jurgis“ išleidęs Marius Jonutis iškėlė kelias priežastis, kodėl iliustratoriai tampa rašytojais: jis žino leidyklos duris, į kurias reikia belstis. Kita vertus, skirtumas tarp rašytojo ir iliustatoriaus teksto suvokimo labai nedidelis, nes skaitydamas tekstą visada matai vaizdą, o žiūrėdamas į vaizdą gali pamatyti tekstą.

Mikalojus Vilutis, prisidėjęs prie diskusijos apie rašančius iliustratorius, atskleidė filosofišką šios situacijos pusę ir prakalbo apie žmogaus prigimties šauksmą.

„Kai kuriuos žmones Dievas įkrauna kūrybine energija kaip baterija įkraunama elektros energija. Taigi jeigu žmogus turi kūrybinės energijos, ji gali pasireikšti įvairiais būdais: garsais, vaizdais, judesiais“, – samprotavo M.Vilutis.

Dalydamasis asmenine patirtimi M.Vilutis prakalbo apie tekstus, kurie gyvena jame ir turi teisę būti parodyti kitiems.

„Kodėl aš turiu paišyti kiškelius, jei man tai neteikia palaimos, todėl pradėjau rašyti tai, ką noriu paišyti. Tie tekstai patys lenda iš galvos, tiesiog menas veržiasi“, – kalbėjo M.Vilutis.

Diskusijos dalyviai vieningai sutarė, kad tolesni jų kūrybos planai nekrypsta prie kitų autorių tekstų iliustravimo, nes žavi laisvės pojūtis ir noras būti savo teksto bei jo kūrybos pasaulio režisieriumi.

„Knyga yra daiktas, kuris siejamas su skaitymu, o kas joje nupaišyta, yra tarsi ne taip svarbu. Taigi dailininkas tarsi jaučiasi antrarūšis, o juk norisi būti aukščiausios rūšies. O ypač iliustratoriai, jie visada šalia knygos, todėl natūraliai ir kyla noras imti ir padaryti visumą“, – diskusiją apibendrino M.Vilutis.