Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Sunklodaitė: „Mielai paskaitau knygą vaikams. Po tokio gero paskaitymo labiau akys žiba“

Agnė Sunklodaitė
S.Kancevyčiaus nuotr. / Agnė Sunklodaitė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Agnė Sunklodaitė vaidina ir režisuoja spektaklius Keistuolių ir kituose Lietuvos teatruose, įgarsina ir dubliuoja meninius bei animacinius filmus. Ir tai dar ne visos Agnės veiklos. Jos kūrybiniame krepšyje jau apie keturiasdešimt teatro darbų, kurių didžioji dalis skirta vaikams. Su kūrėja kalbamės apie kūrybą ir knygas vaikams.

– Agne, Jūs daugiausia kuriate vaikams. Kas paskatino tokį pasirinkimą?

– Iš tiesų kuriu ne tik vaikams, bet labai džiaugiuosi, kai mane pavadina kūrėja vaikams. Vaikai yra tie, kurie po dešimtmečio ar net mažiau ateis arba neateis į teatrą, skaitys arba neskaitys knygų ir pan. Nuo mūsų, jiems kuriančiųjų, didžiąja dalimi tai ir priklauso. Tai didžiulė atsakomybė ir iššūkis – kiekvieną kartą sukurti vaikams kažką jiems svarbaus ir įdomaus. Didžiausia paskata – noras ką nors svarbaus pasakyti jaunam žiūrovui. Ir noras atrasti kalbą, kuria su jais kalbėsi.

Didžiausia paskata – noras ką nors svarbaus pasakyti jaunam žiūrovui. Ir noras atrasti kalbą, kuria su jais kalbėsi

– Pirmosios Jūsų studijos – filologijos. Turbūt su knygomis susidraugavote labai anksti. Galbūt atsimenate mėgstamiausias vaikystės knygas?

– Jų buvo labai daug. Išvardinsiu keletą. P. Trevers „Merė Popins“, lietuvių liaudies pasakos (ypač „Kaulinis senis ant geležinio kalno“), L. Tolstojaus „Vaikams“, T. Main Rido „Raitelis be galvos“, K. Majaus romanai apie indėnus, A. Diuma „Trys muškietininkai“ ir visi tęsiniai: „Po dvidešimties metų“, „Vikontas de Braželonas“...

– Kokį vaidmenį vaikų knygos atlieka Jūsų dabartiniame gyvenime? Tai tik darbo priemonė ar ir laisvalaikio užsiėmimas? 

– Ir tai, ir tai. Mielai paskaitau knygą vaikams. Po tokio gero paskaitymo labiau akys žiba. Pamėginkit.

– Kokios, Jūsų nuomone, yra šiuolaikinės knygos vaikams? Kokias vertybes jos ugdo?

– Visais laikais geros, vertingos, talentingai parašytos knygos ugdo tas pačias žmogiškąsias vertybes. Ir visais laikais buvo ir bus prastų knygų.  Tikrai nesu iš tų, kurie sako: „Va mes tai geresnes knygas skaitėm, mūsų laikais geresnes knygas rašė...“

123RF nuotr./Mama skaito dukrai
123RF nuotr./Mama skaito dukrai

– Kas yra didesnis įkvėpimo šaltinis kuriant spektaklius pagal knygas – tekstas ar iliustracijos?

– Dažniausiai – tekstas, bet yra buvęs atvejis, kai būtent iliustracijos mane sužavėjo ir įkvėpė pastatyti spektaklį. Kalbu apie „Dūkstantmečio kurmį“, kurį drauge su kolegomis sukūrėme „Keistuolių teatre“. Tąkart negalėjau atsispirti puikioms Zdeněko Milerio iliustracijoms, kurias išvydau knygelėje „Kaip kurmis kombinezoną įsitaisė“ (tekstas Eduardo Petiškos, Zdeněko Milerio).

– Kaip vyksta knygos herojų perkėlimo į sceną procesas? Galbūt daug paprasčiau viską pradėti nuo nulio?

Dažnai vaikiškų knygų personažai būna tikrai labai ryškūs ir daugiau tenka padirbėti prie dramaturgijos konstravimo, kartais leidžiu sau kokį nors personažą pati sugalvoti

– Dažniausiai pati rašau inscenizacijas pagal pasirinktus kūrinius. Ar daug pridedu savo išmonės, priklauso, kokį kūrinį pasirenku. Dažnai vaikiškų knygų personažai būna tikrai labai ryškūs ir daugiau tenka padirbėti prie dramaturgijos konstravimo, kartais leidžiu sau kokį nors personažą pati sugalvoti. Ar lengviau pradėti nuo nulio? Nežinau ar lengviau. Nelabai galvoju, kas lengviau. Man svarbiau – kas įdomiau. O įdomu ir taip, ir taip.

– Spektaklis „Mamulė Mū“ kuriamas teatro teatre principu. Kaip tokią formą priima mažieji žiūrovai?

– Mūsų spektaklio adresatas yra šiek tiek vyresnis už knygos adresatą. Nors patį žaidimo principą vaikai, net ir mažesni, lengviau ir paprasčiau priima už suaugusius. Juk jie patys taip žaidžia. Sako: „Dabar tu būsi varna, sakyk kar kar“ ir iškart tą sąlygą priima, o paskui labai greit tas pats vaikas gali nuspręsti būti, pvz., medžiu, bet žaidimas dėl to nesugriūva, netampa jiems neaiškus. Labai norėčiau, kad mūsų spektaklis būtų rodomas mažesnėj, labiau kamerinėj erdvėj, kad vaikai nebūtų taip atskirti nuo scenos ir iš arčiau stebėtų bei dalyvautų spektaklio žaidime. Deja, kartais tenka derintis prie esamų erdvių.

– Kaip nuo premjeros keitėsi spektaklis? O gal nekito visai?

– Nuo premjeros jis gerokai sutrumpėjo. Gal net penkiolika minučių.

– Kaip manote, vaikai įžvelgia gilesnes spektaklio prasmes ar tik mėgaujasi įdomia ir šmaikščia istorija? Galbūt rimtesnė pusė skirta jų tėvams, kurių užduotis – išaiškinti ją?

– Idealu, jei spektaklis iššaukia vaikų ir tėvų dialogą. Visada atsiras, ką tėvai gali paaiškinti savo vaikams, bet nesumenkinkim ir vaikiškų įžvalgų grožio. Ir kuomet tėvai su vaikais po spektaklio pasidalina savo įspūdžiais ir mintimis, diskutuoja, ginčijasi, tuo pačiu yra ugdomas vaikų gebėjimas analizuoti, suprasti, interpretuoti.

– Ačiū už pokalbį.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min