Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Tapinas: bibliotekos turi prisitaikyti prie „Z“ kartos poreikių

Šaltinis: Projekto partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
7
Skaitysiu vėliau
A A

Šiemet Lietuvos bibliotekose tęsiama 2014 m. pradėta iniciatyva „Atrask vaikystės biblioteką“, kurios tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti įdomius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, galinčius ir norinčius prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, priartėti prie vietos žmonių ir su jais pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi.

Iniciatyvos, kurią įgyvendina Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas „Bibliotekos pažangai 2“, naujas akcentas 2015 m. – globėjai bibliotekose pristatys savo vardo lentyną, kurioje kaups knygas, suformavusias juos kaip asmenybes, taip pat globėjų pačių rašytus, verstus ar labai vertinamus kitų autorių darbus.

Pirmąjį „Atrask vaikystės biblioteką“ ciklo renginį ir pirmąją globėjo lentyną šiemet pristatė bene aktyviausias visų laikų bibliotekų globėjas, rašytojas, vertėjas, laidų vedėjas ir visuomenininkas Andrius Tapinas. Trumpai pakalbinome Andrių apie tai, kas yra biblioteka šiandien be galo greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kviečiame pažiūrėti interviu vaizdo įrašą arba tiesiog jį perskaityti. 

– Andriau, Jūs pirmasis atidengėte „Globėjo knygų lentyną“ savo globojamoje Pilaitės bibliotekoje. Ką jums tai reiškia?

– Tai lyg atminimo lentelė dar gyvam esant, paprastai tokios lentelės pritvirtinamos po mirties, tad, vertinčiau, kaip įsipareigojimą. Tokia lentyna negali būti apytuštė, taip pat joje negali būti neskaitomų knygų.

Tad „Globėjo knygų lentynos“ pildymas – netikėtas, bet pakankamai įdomus iššūkis, įpareigojantis bendradarbiauti su biblioteka ilgalaikį laikotarpį.

Šiandien pradėjome nuo keleto knygų, bet dabar svarstau, jog, jei sudėčiau visas knygas, kurias rašiau, išverčiau, dar pridėčiau savo tėčio rašytas knygas – bendromis pastangomis šią lentyna užpildytume ir, manau, kad knygos joje būtų skaitomos.

– Ar bendradarbiavimas su biblioteka jus įpareigoja?

– Be abejo, važiuoti į bibliotekas man – didelis malonumas. Ar tai būtų biblioteka Vilniuje, ar kitame mieste. Ir čia Pilaitėje, ir Antakalnyje, kur globoju kitą biblioteką, pastebiu, jog jau seniai biblioteka nebėra tik knygų paėmimo ir grąžinimo vieta, čia buriasi bendruomenės, vyksta daug renginių ir man patinka juose dalyvauti.

Taip pat, su nemaža dalimi bibliotekų įgyvendinu įvairius projektus. Pavyzdžiui, berods, 15-oje įvairių miestų bibliotekų žaidžiame „Auksinį protą“.

Iš tiesų, man labai svarbu dalyvauti tokiuose projektuose, kurie yra skirti geram tikslui. Būtent tokie projektai ir vyksta bibliotekose, dėl to, man smagu jas palaikyti.

Projekto partnerio nuotr./„Atrask vaikystės biblioteką“
Projekto partnerio nuotr./„Atrask vaikystės biblioteką“

– Kokia yra ateities biblioteka?

– Visų pirma, turime suvokti, jog reikia orientuotis į jaunesniąją kartą. Vyresnioji karta jau užaugo su knygomis ir liks su jomis. Šiems žmonėms bibliotekos atlieka svarbią knygų skolinimo funkciją, ypač negalintiems tiek daug knygų įsigyti savo jėgomis.

Tuo tarpu jaunesnioji karta jau turi kitų poreikių ir man smagu matyti, jog bibliotekos bando juos tenkinti.

Tad orientacija į vadinamosios „Z“ kartos poreikius, kurios atstovai, jei ir laikys savo rankose knygą, tai šiek tiek kitame pavidale, nei esame įpratę dabar – skystųjų kristalų ekranas ir tas jau įprastas swipe judesys – tampa vienu svarbiausių iššūkių bibliotekoms.

Taip pat, daug kur, ypač mažesnės bibliotekos atlieka socialinę funkciją, kurią bendruomenė ir valstybė turėtų palaikyti, nes kol kas bibliotekininkai tą daro savanoriškai.

– Koks bibliotekos lankytojas buvote jaunystėje?

– Vaikystėje aš turėjau didelę privilegiją, kadangi mano tėtis buvo vienas pirmųjų Mažvydo bibliotekos lankytojų ir turėjo personalinį bilietą. Dar atsimenu jo numerį – P201. Šis personalinis bilietas suteikdavo privilegiją knygas parsinešti į namus, nes anksčiau bibliotekos to neleisdavo. Tad pora kartų per savaitę mes su tėčiu žygiuodavom ir aš susirinkdavau visą kalną knygų, ir labai gerai prisimenu tuos personalinio bilieto skaičiukus, kurie degdavo.

Martyno Mažvydo bibliotekoje taip pat žengiau pirmąjį žingsnį į savo kaip vertėjo karjerą. Tėtis mane atsivedė į biblioteką, paprašė išsirinkti anglišką knygą ir pasakė, jog dabar skaitydamas mokysiuosi angliškai. Nuo to laiko pradėjau skaityti, o vėliau ir angliškas knygas versti.

Jaunesnėse klasėse mokyklos biblioteką perskaičiau nuo A iki Z. Namuose taip pat – pagrindinis tėvų turtas buvo knygos. Lentynos tęsėsi nuo grindų iki lubų, ir dabar taip yra. Tas pat buvo ir mano namuose, tik šiuo metu kartu su šeima mes trasformuojamės į skaitmeninę kartą. Dabar mano biblioteka telpą į 120 gramų sveriančią skaityklę. Šiek tiek liūdna, nes negaliu parodyti – štai kokia didelė mano biblioteka. 

Kai ateinu į svečius, turiu tokį įprotį, visuomet pasižiūriu, ar ir kokių knygų yra tuose namuose. Tada iš karto susidarau pirminį įspūdį apie žmogų: ar pas jį yra Tolstojus, Puškinas ir kiti, o galbūt amerikiečiai, gal modernistai, gal net ne grožinė literatūra, o gal išvis nėra knygų. Jei knygų nėra, tada truputį nejauku pasidaro, tada svarstau – šis žmogus tikrai turi turėti skaityklę, visos jo knygos yra ten.

– Ar šiais laikais elektroninės knygos yra lygiavertės popierinėms? Galbūt šioms gresia išnykimas?

– Tikrai nemanau, kad popierinės knygos išnyks ir nemanau, jog verta jas priešinti, nes tikslas – tas pats. Koks skirtumas, kokiame formate knyga bus perskaityta. Juk dar yra audio formatas, kuris labai vertinamas užsienyje, į jį bibliotekos taip pat galėtų orientuotis. 

Svarbu atrasti būdą, kaip ir kokiu pavidalu audio knygas išduoti, pavyzdžiui, USB atmintinėse, ar kaip nors kitaip, kad net ir stovėdami kamščiuose žmonės galėtų jų klausytis. Pavyzdžiui, iš Pilaitės Vilniuje nuvažiuoti į centrą trunka mažiausiai 25 min, tad galima išklausyti visai netrumpą knygos ištrauką.

Projekto partnerio nuotr./„Atrask vaikystės biblioteką“
Projekto partnerio nuotr./„Atrask vaikystės biblioteką“

– Pats sau – knygų skaitytojas, rašytojas ar vertėjas? 

Skaitytojas, žinoma, kad skaitytojas. Jau paprastai, matematiškai paskaičiavus gerokai daugiau laiko aš praleidžiu skaitydamas nei rašydamas. Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau investuoji į save, tuo gerėja tavo gyvenimas ir tavo karjera.

O mano transformacija vyko taip – iš skaitytojo aš transformavausi į vertėją, o iš vertėjo – į rašytoją.

Dėkojame už pokalbį. 

Iniciatyvoje „Atrask vaikystės biblioteką“ nuo 2014 m. dalyvauja 41 biblioteka ir jas globoja daugiau 70 globėjų: tokie žinomi žmonės, kaip aktorė Dalia Michelevičiūtė, žurnalistė, TV laidų vedėja ir kulinarė Beata Nicholson, aktorius Giedrius Savickas, entnomuziklogė ir TV laidų vedėja Loreta Sungailienė, aukšųjų technologijų įmonės „Brolis Semiconductors“ bendraįkūrėjai broliai Dominykas, Augustinas ir Kristijonas Vizbarai, radijo ir TV laidų vedėjas, didžėjus Jonas Nainys, operos solistas Liudas Mikalauskas, ekonomistas Gitanas Nausėda, politikas Eligijus Masiulis, žurnalistas ir TV laidų vedėjas Andrius Tapinas ir kt.

Komentarai: 7
Šioje istorijoje Biblioteka, Literatūra, Andrius Tapinas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min