Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Davidas Lynchas – apie savo filmus, „Tvin Pyksą“, knygą „Pagauti didžiąją žuvį“, meditaciją ir Holivudą

Režisierius Davidas Lynchas
„Scanpix“ nuotr. / Režisierius Davidas Lynchas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Davidas Lynchas, kurio knygą „Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas“ galima perskaityti ir lietuviškai (iš anglų kalbos vertė Goda Grigolytė, išleido „Tyto alba“ – vienas žymiausių JAV menininkų: režisierius, tapytojas, muzikantas. Labiausiai jį išgarsino saviti filmai – „Trintukagalvis“, „Mėlynas aksomas“, „Malholando kelias“, o ypač serialas „Tvin Pyksas“.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.   

„Pagauti didžiąją žuvį:“ – tai Davido Lyncho autobiografija ir podraug savigalbos knyga. Į ją autorius sudėjo ir filmografiją, dvasingumo paieškas, filosofinius apmąstymus ir meditacijos praktiką. 84-iuose skyriuose pasakojama apie autoriaus vaikystę ir jaunystę, gyvenime sutiktus garsius režisierius ir kompozitorius, dalijamasi mintimis, kilusiomis kuriant filmus, prisimenami kūrybiniai pakilimai ir nuopuoliai. Davidas Lynchas atskleidžia savo kūrybos principus, darbo pobūdį ir leidžia pajusti didžiulį kūrybinį potencialą, kurį jis sieja su meditacijos praktika – metaforiškai vadinama idėjų „žvejyba“. 

„Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenyse – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį, – rašo autorius.

2013 m. liepos 18 d. su režisieriumi susitiko ir kalbėjosi kultūros žurnalistas, blogeris Michaelas Sauras. 

***
Gražus pilkas Davido Lyncho namas – tas pats, kurį matėme jo filme „Dingęs greitkelis“, – keistai nusisukęs nuo kelio. D. Lyncho padėjėjas atidaro duris ir veda pro kino salę ir įrašų studiją. Virtuvėje ūžia kavos aparatas – D. Lynchas garsėja pomėgiu gerti daug kavos, yra net jo vardu pavadinta kava „David Lynch’s Coffe“. Tiesa, neseniai jis pardavė šį prekės ženklą. Akis užkliūva už baldų ir lempų, matytų filmuose „Dingęs greitkelis“ ir „Malholando kelias“, jų dizaineris – pats Davidas Lynchas. Padėjėjas atveria duris į sodą. Vingiuotas ir šlapias nuo lietaus takelis veda į D. Lyncho studiją, kur rūkydamas ir gurkšnodamas kavą sėdi pats namų šeimininkas. Jis vilki juodą švarką ir baltus marškinius, tapusius jo skiriamuoju ženklu. 

Naujausias jo albumas „The Big Dream“ (2013) – niūrus, keistai juokingas ir grynai linčiškas. Jau keturiasdešimt metų Davidas Lynchas praktikuoja transcendentinę meditaciją, yra įkūręs fondą „David Lynch Foundation“. Jo tikslas – surinkti pakankamai pinigų, kad galima būtų įsteigti transcendentinės meditacijos mokymo centrų tinklą, kuriuose žmonės būtų skatinami praktikuoti senovinį indų meditacijos metodą. Jo užmojus galima būtų palyginti nebent su Josepho Beuyso vėlyvąja politine veikla – menininkas tvirtino, kad jei visi žmonės galvos patys, jokia totalitarinė sistema negalės suleisti šaknų ir išvešėti. Tokią mintį išsakė dar Sokratas, bet ji nuolat atsikartoja Martino Heideggerio ir Hannah Arendt tekstuose. 

– Prieš keletą metų Paryžiuje Cartier fondas suorganizavo Jūsų dailės darbų retrospektyvą. Lankytojams patiekėte troškintos mėsos, nudvėsusių pelių ir skruzdėlių – žinoma, paveiksluose. Jums patinka organinės medžiagos ir irimo procesas?

– Pažiūrėkite į rožę. Ji auga, krauna žiedą, išskleidžia savo žiedlapius – visa tai labai gražu, bet netrukus gėlė ima keistis, jos žiedas nuvysta, lapeliai nukrinta, galiausiai rožės nebelieka. Bet man patinka kiekvienas etapas.

– Jūsų tėvai nebuvo menininkai, kas Jus supažindino su meno pasauliu?

– Jaunystėje didžiausią įtaką man padarė du menininkai: mano draugo tėvas Bushnellas Keeleris ir Robertas Henri, o tiksliau – jo knyga „The Art Spirit“. Būtent Bushnellas Keeleris ir Robertas Henri paskatino mane gyventi menu.

– Ką anuomet tai Jums reiškė?

– Kažkodėl tada buvau susikūręs menininko paveikslą: jis turi rūkyti, gerti kavą, niekada nevesti ir nesusilaukti vaikų. Aš keturiskart tuokiausi ir turiu keturis vaikus, bet iki šiol rūkau ir geriu kavą. Jei atvirai, gyvenime yra tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, santuoka ir vaikai, kuriuos reikia patirti, – tai teigiama patirtis ir ji suteikia peno tau ir tavo kūrybai. Tai – gėris.

– Knygoje „Pagauti didžiąją žuvį“ rašote, kad filmus pradėjote kurti susidomėjęs judančiais  paveikslais. Ar sutiktumėte, kad Jūsų filmai taip ir liko paveikslai?

– Galima sakyti, kad filmai – lyg judantys paveikslai, skleidžiantys garsą ir pasakojantys įvairias istorijas. Kurdamas paveikslą visada sugalvoju jam istoriją. Pavyzdžiui, Franciso Bacono istorijos nedomino, jis jų nenorėjo savo kūryboje. Bet juk žmonės vis tiek gali susigalvoti istoriją ir įžvelgti ją meno kūrinyje. Ir nieko čia negali padaryti – niekada nežinai, ką žiūrovas susigalvos. 

– Ar žvelgdamas į savo filmus iš dabarties perspektyvos, matote vieną didžiulę drobę?

– Ne, aš matau šeimą. Žinote, yra toks populiarus posakis, kad menininkui jo darbai yra kaip vaikai. Aš žvelgdamas į savo kūrybą taip pat matau visus savo vaikus, tik jie labai skirtingi.

– Girdėjau, kad vienas Anselmo Kieferio paveikslas truputį nukentėjo – neteko kelių šiaudų, kuriuos buvo prilipinęs dailininkas. Tada paveikslo savininkas Sylvesteris Stallone pats priklijavo atgal šiaudus superklijais. Ką apie tai manote? 

– Na, Kieferis pats turėjo priklijuoti tuos šiaudus. Tai svarbu. Tai svarbu, kaip ir režisieriaus žodis montuojant galutinį filmo variantą. Tokius dalykus turėtų nuspręsti kūrėjas. 

Kadangi į kino verslą atėjau iš tapybos, buvau šokiruotas, kad iš režisieriaus gali būti atimta teisė spręsti, koks bus galutinis filmo variantas sumontavus medžiagą

Kadangi į kino verslą atėjau iš tapybos, buvau šokiruotas, kad iš režisieriaus gali būti atimta teisė spręsti, koks bus galutinis filmo variantas sumontavus medžiagą. Kaip išvis įmanoma kurti filmą neturint visiškos laisvės? Juk dailininkas ją turi.

– Pirmajame Jūsų filme „Trintukagalvis (1977) pagrindinis veikėjas Henris blaškosi tarp įsipareigojimų šeimai ir laisvės troškimo. Kodėl pasirinkote tokį motyvą?

– Materialusis pasaulis mus vilioja ir jaudina, todėl taip lengva įkliūti į jo žabangus, bet yra ir kai kas svarbesnio – tai, kas tą pasaulį daro dar puikesnį. Tai tarsi koks pokštas ar galvosūkis, bet išsprendžiamas galvosūkis. Atsakymas paprastas – žmogus gali džiaugtis ir laisve, ir materialiuoju pasauliu.

– Kai pasirodė nekomercinis „Trintukagalvis“, Melas Brooksas Jums pasiūlė režisuoti „Žmogų dramblį“ – tikrą istoriją apie šiurpiai deformuotą žmogų, gyvenusį Viktorijos laikų Anglijoje. Išoriškai pagrindinis veikėjas yra atstumiantis, bet jo siela – graži ir poetiška. Kaip manote, kodėl Melas Brooksas pasirinko Jus? 

– Ko gero, pažiūrėjus „Trintukagalvį“, niekam nešautų į galvą mintis kviesti jo režisieriaus į „Žmogaus dramblio“ kūrybinę grupę. Bet Melas Brooksas – savotiškas žmogus. Labiausiai jis žinomas dėl savo komedijų, – jos tikrai juokingos, bet, ko gero, intelektualiai mūs ne itin jaudina. Melas apdovanotas poeto siela. Jis labai protingas ir kūrybingas – tikras menininkas. Be to, jis labai jautrus ir puikiai supranta žmogaus prigimtį. Jei būtų kitaip, jis nebūtų sukūręs tokių puikių komedijų. Spėju, „Trintukagalvis“ jam labai patiko, taip viskas ir prasidėjo.

– Vadinasi, Jums pasisekė?

– Taip, tai buvo laimės dalykas. O gal taip buvo lemta? Aš tiesiog ištraukiau laimingą bilietą. Žmogus turi daryti tai, kas artima jo širdžiai. Pavyzdžiui, aš tikiu, kad George’as Lucasas ir Stevenas Spielbergas užsiima tuo, kas jiems prie širdies. Jie kuria tokius filmus, kokie jiems patinka. Taip jau susiklostė, kad yra milijonai žmonių, kuriems patinka tie patys dalykai kaip ir jiems. Yra ir kitų kūrėjų, darančių tai, kas jiems prie širdies, bet jų auditorija labai maža. 

– Po „Žmogaus dramblio“ prodiuseris Dino de Laurentis (1919–2010) pasiūlė Jums režisuoti „Kopą“. Kaip sekėsi su juo dirbti? Kiek žinau, galutinis filmo variantas buvo ne toks, kokio tikėjotės.

– Dino de Laurentis buvo vienas iš paskutiniųjų tikrų Holivudo magnatų. Jis tryško energija ir begaline meile kinui. Ir dar jam labai patiko derėtis. Jis dirbo 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir dievino savo darbą. Man patiko Dino, patiko su juo dirbti. Būtent iš jo išmokau gaminti makaronus. Bet „Kopa“ – tai jau atskira šneka. Ne aš sprendžiau, koks bus galutinis filmo variantas jį sumontavus, ir tai mane sugniuždė.

Visada sakiau: jei tau patinka tavo darbas, tavęs niekas negali įskaudinti

Jau pasirašinėdamas sutartį įtariau, kad į viską žiūriu pernelyg optimistiškai. Tai buvo kvaila. Ir aš nudegiau. Iki šiol apgailestauju dėl to sprendimo, nes galutinė versija buvo ne tokia, kokios aš norėjau. Bet kai kurios „Kopos“ dalys man vis dar patinka ir jas kurdamas aš patyriau malonumą.

– Bet juk be „Kopos“ nebūtų ir „Mėlyno aksomo“! O jis laikomas vienu geriausių filmų kino istorijoje.

– Po „Kopos“ Dino de Laurentis manęs paklausė, kokį filmą norėčiau kurti toliau. Pasakiau: „Mėlyną aksomą“. Jis pasiteiravo, kam priklauso jo teisės, ir aš leptelėjau, kad man. Bet tai buvo netiesa. „Mėlyną aksomą“ siūliau ne vienai studijai ir kažkuriuo metu jį paradau. Galiausiai jis nupirko „Mėlyno aksomo“ teises iš kitos kino studijos ir pasiūlė man režisuoti filmą. Aš sutikau. Tai buvo dar vienas mūsų bendras projektas, bet šįkart aš pats sprendžiau, koks bus galutinis filmo variantas.

– Norite pasakyti, jis viską atidavė į Jūsų rankas?

– Jis nesikišo į filmo kūrimą. Iš esmės „Mėlynas aksomas“ buvo nereikšmingiausias naujos Dino kino studijos Vilmingtone filmas, jo biudžetas buvo mažiausias. Tuo metu kino studija kūrė dar 12 kitų filmų, kuriuose vaidino kino žvaigždės, ir visi jie buvo gerokai brangesni. Taigi visa „Mėlyno aksomo“ komanda mėgavosi absoliučia laisve. Tai buvo fantastiška!

– Ar de Laurentis buvo patenkintas rezultatu?

– Pamatęs filmą, pats nustebo, kad filmas jam patiko. Jis pagalvojo, kad galbūt „Mėlynas aksomas“ sulauks didesnės auditorijos, nei paprastai sulaukia nekomercinis kinas. Daugumai platintojų filmas taip pat patiko. Dino suorganizavo bandomąjį seansą viename Slėnio kino teatre. Tuo metu ten buvo rodomas Tony Scotto filmas „Padangių asai“ su Tomu Cruise’u, ir auditorija buvo atitinkama. Po seanso žmonės buvo paprašyti užpildyti anketas. Dino ir jo atstovai man vėliau pasakė, kad atsiliepimai apie bandomąjį seansą buvo blogiausi, kokius jie yra matę. Atsimenu, Dino reziumavo: „Na, tai tikrai ne blokbasteris...“ Bet viskas baigėsi gerai ir galiausiai „Mėlynas aksomas“ tapo kultiniu filmu.

– Neabejoju, kad jautėtės kaip devintam danguj! Tais metais žurnale „Vanity fair“ pasirodė Jūsų ir Isabellos Rossellini nuotrauka. Nuotraukoje Jūsų veidą dengė juodo golfo apykaklė. Ar taip bandėte pasislėpti?

– Ne. Jie man davė juodą golfą, bet aš labai nenorėjo jo vilkėti – aimanavau ir dejavau dėl man tekusių kančių. Juokaudamas užraitojau jį iki pat akių – tą akimirką fotografė Annie Leibovitz ir įamžino. Tada jai pasakiau: „Tu panaudosi būtent šitą kadrą...“  Ji taip ir padarė.

– Jei neklystu, George’as Lucasas Jums siūlė režisuoti trečiąją „Žvaigždžių karų“ dalį.

– Taip. Bet aš iškart supratau, kad tai ne man. „Žvaigždžių karai“ – George’o kūdikis. Buvau girdėjęs, kad jis nemėgsta režisuoti, bet man visada atrodė, kad „Žvaigždžių karus“ turėtų režisuoti būtent jis. Šis filmas buvo tikrai ne man. Jaučiau – jei jo imsiuosi, nebūsiu patenkintas savo darbu. Bet tai, kad jis mane pakvietė, paglostė savimeilę. Mano advokatas pažinojo Richardą Marquandą – režisierių, kuris apsiėmė režisuoti „Džedajaus sugrįžimą“ – jis man iškart pasakė: „Davidai, tu ką tik padarei Marquandą multimilijonieriumi...“

– Jūsų filmuose dažnai vaidina mažai žinomi aktoriai ir aktorės. Kaip Jūs juos pasirenkate?

– Mėgstu pasikalbėti su žmogumi ir tik tada nusprendžiu, ar jis tinka vaidmeniui. Yra daugybė puikių aktorių, bet tai nereiškia, kad gali išsirinkti vieną iš jų. Sveikas protas sako, kad turi rasti tą, kuris labiausiai tinka konkrečiam vaidmeniui.

– Ar tiesa, kad vengiate žvaigždžių?

– Ne visai. Bet su žvaigždėmis dirbti sudėtinga...

– Ar šiais laikais sunkiau rasti pinigų filmams?

– Taip, dabar rasti pinigų filmams vis sunkiau. Kino teatrų savininkai nori, kad salės būtų pilnos, o žiūrovai šiais laikais labiau mėgsta pramoginius filmus. Deja, aš tokių filmų nekuriu.

– Gyvenate Holivudo kalvose. Ar laikote save Holivudo dalimi?

– Ne. Žmonės mano, kad Holivudas – tai vieta, kur režisieriai susitinka, rengia vakarėlius ir blevyzgoja. Bet aš, pavyzdžiui, labai retai išlendu iš namų ir nesitrankau po vakarėlius su kitais režisieriais. Kartais susitinku su aktoriais ir aktorėmis. Žinote, kodėl man patinka gyventi Holivude? Mane žavi šviesos ir laisvės pojūtis. Man patinka jausmas, kad tai yra vieta, kur gyvena ir dirba filmų kūrėjai.

– Ne kartą sakėte, jog norite sukurti filmą „Ronis Raketa“ (Ronnie Rocket), kuriame pasakojama apie trijų pėdų ūgio vyruką, „varomą“ kintamosios elektros srovės.

– Jis taip ir nebuvo sukurtas. Tiesiog aš pajutau, kad jis nesulauks deramo dėmesio, jo scenarijų dar reikia patobulinti. 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Ar dar yra tikimybė, kad „Ronis Raketa“ kada nors pasieks ekranus?

– Taip, yra. Bet „Ronio Raketos“ veiksmas vyksta pramoniniais laikais, kai visur iš kaminų rūko dūmai, o tai – jau nebeegzistuojantis pasaulis. Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje jis dar gyvavo, bet dabar grimzta užmarštin. Tai prasidėjo septintojo dešimtmečio pabaigoj. Tada atsirado grafičiai. Man grafičiai – baisiausia, kas galėjo nutikti pasauliui. Jie visiškai sudarkė kai kurių vietų atmosferą. Kartais, žvelgiant į pastatus galima nusikelti į praeitį ir išvysti juos tokius, kokie jie buvo. Bet grafičiai atima iš mūsų tą galimybę. Pigūs stoglangiai ir grafičiai sunaikino Ronio Raketos pasaulį...

– Ar labai nusivylėte, kad paskutinis Jūsų filmas „Vidinė imperija“ nebuvo pelningas?

– Visada sakiau: jei tau patinka tavo darbas, tavęs niekas negali įskaudinti. Bet iš dalies mane įskaudino tai, kad kai kurie platintojai per „Vidinę imperiją“ prarado daug pinigų. Manau, tai buvo pirmas mano filmas, kuris buvo jiems nuostolingas. Tačiau tikiuosi, kad žmonės dar atras „Vidinę imperiją“ ir platintojai atgaus savo pinigus.

– Jūs dirbote ir televizijoje, ir kino pasaulyje. Kaip manote, kuo didysis ekranas skiriasi nuo mažojo?

– Yra filmų, kurie netinka didelei auditorijai, bet puikiai prigyja televizijoje. Šiais laikais televizijos žiūrovai yra atlaidesni. O štai kino teatrų žiūrovai niekada neatleidžia. 

Vis dėlto, kai žiūrime filmą televizoriaus ar kompiuterio ekrane, netenkame galimybės persikelti į kitą pasaulį. Iš tikrųjų kinas turėtų būti žiūrimas didžiajame ekrane su visais garso efektais.

– „Tvin Pykse“ vaidinote agentą Gordoną Koulą. Billy Wilderio filme „Saulėlydžio bulvaras“ Gordonas Koulas iš „Paramount“ kino studijos skambina buvusiai nebyliojo kino žvaigždei Normai Desmond, o ji patiki, kad studija nori ją susigrąžinti. Bet iš tikrųjų jis tik paklausia, ar ji nesutiktų trumpam išnuomoti savo automobilio. Kodėl pasirinkote būtent šį vardą?

– Aš jį tikrai pasiskolinau. Jei kada važiavote pro „Paramount“ studiją, turėjote pravažiuoti dvi gatves – Gordono ir Koulo. Spėju, šios gatvės įkvėpė Wilderį sugalvoti tokį vardą veikėjui. Billy Wilderis sukūrė vieną mėgstamiausių mano filmų – „Saulėlydžio bulvaras“(The Sunset Boulevard). Visada sakiau ir sakysiu, kad Billy puikiai mokėjo kurti atmosferą ir kiekviena vieta jo filmuose mums atrodo reali, gyva. Butas, kuriame gyveno Jackas Lemmonas („Butas“/ The Appartment), iki šiol įstrigęs mano galvoje, o „Saulėlydžio bulvaro“ rūmai ne šiaip įsiminė, bet tiesiog stovi akyse.

– Papasakokite apie savo muziką.

– Šiuo metu visa galva esu pasinėręs į muzikos pasaulį. Dievinu muziką. Man visada patiko dirbti su garsu ir garsais, artimais muzikai. Mėgstu bliuzą ir elektrinės gitaros skleidžiamus garsus. Man elektrinė gitara yra tarsi koks variklis ar nuostabus mechanizmas. 

– Jūsų naujausias albumas „The Big Dream“ pasirodė 2013-ųjų liepą. Kokia didžioji svajonė vienija albumo dainas?

– Meilė visada yra didžioji svajonė. Tik ji yra svarbiausia.

– Viena gražiausių albumo dainų – „Star Dream Girl“. Kas ta mergina?

– Kai persikėliau iš Boisio Aidahe, grįžau ten trumpam 1961-ųjų vasarą. Tuo metu Jerry Lee Lewisas turėjo koncertuoti kažkokiame dykumos klube – man rodos, jis vadinos „Miramar“ – tais laikais tokie įvykiai patraukdavo žmonių dėmesį ir jaudindavo vaizduotę. Jie važiuodavo motociklais ir senučiukais automobiliais į pačias atokiausias vietas, kad tik pamatytų žvaigždę. Ir mes ten važiavome pamatyti Jerry’o. Kai Jerry taip ir nepasirodė, žmonės įsiuto. „Star Dream Girl“ žmones veikia panašiai. Jie nekantrauja kuo greičiau ją pamatyti ir dėl jos atvyksta iš atokiausių kampelių.

– Spėju, kad daina „I Want You“ yra apie nesibaigiančius mūsų troškimus.

– Ši daina yra viena mano mėgstamiausių. Klausant jos, apima jausmas, kad skrieji ant bangos. Banga niekada nesustoja – ji kyla ir leidžiasi, priartėja ir atsitraukia. Taip, ši daina – apie aistrą.

– Pakalbėkime apie kitą Jūsų gyvenimo pusę. Jūs juk praktikuojate transcendentinę meditaciją?

– Taip. Jau 40 metų, jos mane išmokė Maharišis Mahešas Jogas. Medituoju du kartus per dieną ir per tuos 40 metų dar nepraleidau nė vieno meditacijos seanso.

– Kas tai?

– Transcendentinė meditacija – sena meditacijos forma, tam tikra technika, atverianti amžinąjį gyvenimo lygmenį, proto ir materijos pamatą. Šis amžinasis lygmuo žinomas daugeliu vardų: tikrovė, visybė, esatis, Aš, transcendencija, dangaus karalystė ir t.t. Šiuolaikinis mokslas jį dar vadina vieninguoju lauku. Transcendentinė meditacija – tarsi raktas, atveriantis duris į giliausią mūsų gyvenimo lygmenį. Kai žmogus transcenduoja ir pasineria į grynosios sąmonės, palaimos ir pozityvumo vandenyną, jis gali pasisemti iš ten energijos, idėjų, teigiamų emocijų. Tada ima plėstis žmogaus sąmonės ribos ir atsiskleidžia jo potencialas. Atskleisti visą savo potencialą – tai pasiekti nušvitimą. O siekiant nušvitimo, gerėja gyvenimas.

– Ar transcendentinė meditacija keičia žmones?

– Taip, keičia žmonių gyvenimus į gerąją pusę. Tas mumyse slypintis vieningas laukas – tikras lobynas. Kalbu apie begalinę, beribę, amžiną, grynąją sąmonę. Tai – palaima. Neišsemiamas žinių, meilės, kūrybingumo, energijos, taikos šaltinis. Kai žmogus transcenduoja ir pasineria į tą lauką, jo sąmonė plečiasi. Vienas didžiausių transcendavimo privalumų – medituojant negatyvios emocijos ima ir išgaruoja. Tokie dalykai kaip stresas, potrauminis stresas, nerimas, depresija, širdgėla, pyktis, įniršis ir baimė pamažu išsisklaido, atsitraukia.

Tai, kas anksčiau kėlė stresą, daro mums vis mažesnį poveikį. Medituodamas žmogus išsivalo nešvarumus ir pasilieka sau gyvą auksą – grynosios sąmonės pozityvą. O svarbiausia, jis pamažu tampa laimingesnis ir ima mėgautis gyvenimu.

– Šiuo metu kuriate naują filmą. Ar nebijote, kad jis gali sukliudyti Jūsų kūrybinei veiklai?

– Mumyse plytintis vieningas grynosios sąmonės laukas kartu yra ir begalinio kūrybiškumo vandenynas. Kiekvienas jo lašas didina idėjų srautą ir mūsų kūrybingumą. Pasinėrę į tą beribės energijos lauką galime pasisemti tiek energijos, kiek jos reikia mūsų darbui.

Transcendencija ir sąmonės plėtimas padeda išsivaduoti iš negatyvių emocijų gniaužto, o juk kaip tik negatyvios emocijos yra didžiausias kūrybiškumo priešas. Negatyvumas – kaip ir stresas, depresija – susiaurina kūrybiškumo vamzdelį, per kurį mus pasiekia idėjos, taigi, medituoti kasdien – tas pat kaip kaupti pinigus banke. Meditacija padeda dirbti ir mėgautis gyvenimu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min