„Paukščių miegas“ – tai apsakymai, kuriuos pavadinti istoriniais būtų teisinga, bet – per siaura. Apsakymai, kuriuos pavadinti psichologiniais irgi būtų teisinga, bet irgi – per siaura. Tai ir kuria unikalų Tomo Vaisetos prozos stilių, kuriame susikerta intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškiausios patirtys, fantasmagoriškiausios vizijos ir istoriniai įvykiai, kiekvienam pažįstami ir atpažįstami – iš knygų, iš tėvų ir senelių pasakojimų, iš asmeninės patirties. Taip žmoguje atsispindi epochinės istorijos slinktys. Šiandieninės lietuvių kūrybos kontekste debiutanto proza atrodo esanti iš esmės kitoniška.
Rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad komisija šį kartą dėl laimėtojo apsisprendė be ilgų ginčų ir diskusijų: „Autorius iš kitų neabejotinai išsiskiria savo teksto filologine kultūra, žodžio valdymu, savita teksto kompozicija ir stilistine raiška, potekstės kaip svarbios kūrinio dalies suvokimu. Manyčiau, kad tai vienas iš retų autorių, suvokiantis, kad prozininkui svarbus ne tiek įkvėpimo padiktuotas rašymo procesas, kiek sunkus, negailestingas, disciplinuotas darbas su tekstu.“
Vaikystė, namai, meilė, motinystė – šios amžinosios temos turi stiprią autentišką raišką, asmeniškų išgyvenimų podirvį. Ir kartu J. Jasponytės poetinis pasaulis keliasluoksnis, įžemintas patirtimis iš kitų erdvių, kitų laikų. Juda laukinės gamtos ir civilizacijos švytuoklė, vaikystės upė siekia ir alter ego, ir kosminę upę nuo visatos stogo, o moters ir vaiko ištarmės susišaukia su indėnų, oročėnų, šamanų išmintimi. Kampuoti ritmai slepia šių dienų moters užkalbėjimus ir vidines įtampas.
„Visi atėjome mintyse nešini viena pavarde. Jurgita Jasponytė konkurse dalyvauja trečią ar ketvirtą kartą. Jau iš pat pradžių rankraštis buvo pastebėtas, svarstytas, vertintas labiau teigiamai, nei ne. Per tuos metus jis tik gerėjo. Tai jautri, intymi ir, be jokios abejonės, platesnės viešumos nusipelniusi poezija“, – apie Jurgitos Jasponytės „Šaltupę“ konkurso komisijos narys, poetas Aidas Marčėnas.
