Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Džiugu, kad geros knygos leidžiamos, dar džiugiau būtų, jei jas ir skaitytume“

Knygų viršeliai
15min.lt nuotr. / Knygų viršeliai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jau penkti metai kviečia ekspertus atrinkti ilgąjį vertingų praėjusiais metais išleistų knygų sąrašą, o iš jo išsikristalizavęs trumpasis – vertingiausių knygų – turėtų būti patikimas orientyras didžiulėse knygų jūrose. Kitaip tariant, ilgojo sąrašo knygas skaityti verta, o trumpojo – būtina, bent jau norintiems save laikyti išprususiais.

Šįmet LLVS ekspertai buvo Marius Burokas, Laimantas Jonušys, Laurynas Katkus, Audrius Ožalas. Jų išrinktas Knygų penketukas atrodo taip:

Barnes, Julian. Pabaigos jausmas. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Baltos lankos.

Bolaño, Roberto. Pašėlę detektyvai. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. – Kitos knygos.

Pelevinas, Viktoras. SNUFF. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Kitos knygos.

Šiškinas, Michailas. Veneros plaukas. Iš rusų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vaga.

Zagajewski, Adam. Du miestai. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. – Vaga.

– Kuo išrinktojo penketuko knygos išsiskiria brendame ilgojo sąrašo fone, kuo jos ryškesnės, kodėl vertingesnės? Ar randate tarp jų išorinių arba iš pirmo žvilgsnio nematomų paralelių?

Laimantas Jonušys: „Man atrodo, kad penketuko knygos labai skirtingos – geriausios verstinės knygos kasmet tokios ir būna, nes jos tik paliudija itin margą šiuolaikinės literatūros įvairovę. Vertingesnės už kitas jos turbūt ryškiu ir skirtingu rašymo būdu, individualumu, išmanesniu įsigilinimu į kuriamą vaizduotės pasaulį, tad nėra šiaip lengvas pasiskaitymas... Bet, vos pradėjęs vardinti šiuos bruožus, turiu bemat sustoti – jau matau, kad per daug apibendrinu skirtingus reiškinius.

Pažvelgę į vaizduojamus laikotarpius, pamatysime, kad daugiausia užgriebta XX a. antrosios pusės, V.Pelevinas žvelgia į negražią ateitį, o M.Šiškinas, kaip jam būdinga, aprėpia įvairius laikus ir vietas.“

Laurynas Katkus: „V.Pelevino, R.Bolaño ir M.Šiškino romanus sieja epinis plotis – gebėjimas supinti į vieną audinį daugybę gyvenimo istorijų, skirtingų epochų, pačių įvairiausių tikrovės ir kultūros aspektų. Šiuolaikinėje pagreičio civilizacijoje tai labai svarbu – pajusti lėtą laiko tėkmę, suvokti kiekvienos smulkmenos, kiekvieno akimirksnio svarbą ir ypatingumą.“

Audrius Ožalas: „Temų, motyvų paralelių gal ir būtų galima rasti, bet manau, kad tai būtų kiek dirbtina. Tarkime, bent keliose iš šių knygų stiprūs autobiografiniai motyvai (M.Šiškinas, R.Bolaño, A.Zagajewskis), tačiau jos visiškai skirtingos tiek forma, tiek stiliumi, tiek jausena. Siekis sukurti bendrą pasakojimo pynę iš įvairių, skirtingu metu gyvenančių herojų istorijų fragmentų šiek tiek sieja M.Šiškino ir R.Bolaño knygas. Gal visoms knygoms bendra stipri atminties, laiko, praeities suvokimo tema. Manau, kad tiesa paprasta: ilgajame sąraše šios knygos išsiskyrė meistriškumu, meniškumu ir žodžio stiprumu.“

Kas sieja visas penkias knygas? Tai, kas sieja ir viskas puikias knygas – talentas ir meistriškumas

Marius Burokas: „Pabaigos jausmo“ psichologinė mįslė, daug žiauresnis žaidimas su skaitytoju sieja J. Barnesą su M. Šiškinu, kuris, nors ir senokai gyvena Šveicarijoje, bet lieka labai rusiškas, į tirštą psichologizmą paniręs rašytojas: knaisiojimasis po sielos mįsles – pagrindinė jo knygos tema. V. Pelevino sukurtame futurologiniame traktate, alternatyvios tikrovės aprašyme, antiutopijoje, propagandos ir žiniasklaidos analizėje literatūra lieka antroje vietoje. Užtat ją į pirmą vietą iškelia Čilės rašytojas Roberto Bolaño: jo knyga – poetinis detektyvas, negailestingas literatūrinio sąjūdžio paveikslas, iliuzijų žlugimo kronika. Apie iliuzijas, tapatybę, praradimus ir benamystę rašo ir A. Zagajewskis. O kas sieja visas penkias knygas? Tai, kas sieja ir viskas puikias knygas – talentas ir meistriškumas.“

Nuotr. iš „Wikipedia“/A.Zagajewskis
Nuotr. iš „Wikipedia“/A.Zagajewskis

– Kuo jums buvo įdomios, netikėtos penketuko knygos? 

Laurynas Katkus: „Apie tris knygas jau šį tą pasakiau. J.Barneso knyga imponuoja tiksliu, nedaugžodžiaujančiu pasakojimu ir moraline problematika. Pamenu, seniau buvo vartojamas toks terminas  „moralinio nerimo“ menas. J.Barneso knygą irgi galima taip apibūdinti, ir tai labai teigiamas bruožas laikais, kai vis stiprėja spaudimas literatūrai ne analizuoti problemas, o gaminti „teigiamus“ – iliuzišką pasitenkinimą suteikiančius ir vienos ar kitos visuomenės grupės, profesijos ar tautos įvaizdį gerinančius – herojus. A.Zagajewskio knygą apskritai laikau geriausia per pastaruosius penkerius ar dešimt metų  pasirodžiusia knyga. Negaliu atsistebėti, kaip Adamas sugeba pasiekti tokios minties koncentracijos ir gelmės, tuo pat metu likdamas toks skaidrus, paprastas, jusliškas. Skaičiau „Du miestus“ per karines pratybas Jonušo Radvilos pulke Venecijoje, ir pasakojimai apie vaikystę Glivicuose, pasipriešinimą ir prisitaikymą tarybinėje Lenkijoje, pastabos apie Ernsto Jüngerio antrojo pasaulinio karo dienoraščius kartu su poligono triukšmu sulipo į iš tiesų fantastišką patyrimą. Šiemet per „Poezijos pavasarį“ Vilniuje viešėjęs tokio masto rašytojas nesusilaukė praktiškai jokio inteligentijos ir žiniasklaidos dėmesio. Rašytojui tai kas (jis – ne iš dėmesio ir šlovės „narkomanų“), o mes praradome iš tiesų daug.“

R.Bolaño „Pašėlę detektyvai“ man buvo vienas didžiausių metų atradimų. Taip aistringai parašytos knygos jau seniai nebuvau skaitęs


Audrius Ožalas: „R.Bolaño „Pašėlę detektyvai“ man buvo vienas didžiausių metų atradimų. Taip aistringai parašytos knygos jau seniai nebuvau skaitęs. Poetiška ir kartu labai žemiška, idealistinė ir kartu tuos idealus sutrypianti, įkvepianti – tai labai spalvingas, gyvas, autentiškas jo kartos istorijos metraštis.  

A.Zagajewskis svarbius istorinius, politinius, kūrybinius, literatūrinius aspektus sugeba užgriebti labai skvarbiai, bet ir tapybiškai, poetiškai. Jis labai taikliai perteikia žmogaus būseną totalitarinėje visuomenėje. Šią knygą turbūt galėčiau rekomenduoti kiekvienam.

V.Pelevino knyga labai netikėta nebuvo, jo „SNUFF“ talpina tai, ką jau esame įpratę gauti iš šio autoriaus – absurdo, metafizikos, budistinės filosofijos, fantazijos, antiutopijos kokteilį, tačiau V.Pelevinas ir šįsyk daro tai aukščiausiu lygiu, o jo temos labai aktualios šiais laikais.

M.Šiškiną pamėgau po „Laiškų knygos“, ir malonu buvo vėl atrasti plastišką, poetišką, daugiasluoksnį, su gausybe poteksčių, aliuzijų, giliai psichologinį pasakojimą.

J.Barneso pasakojimas, atrodytų, gana paprastas, linijinės struktūros, tačiau būtent tai ir žavi – autoriaus sugebėjimas rašyti labai koncentruotai, taupiai, išgryninta kalba, kur nėra nieko nereikalingo. Ir dar: tai labai svarbų pojūtį suteikianti knyga – ji priverčia susimąstyti apie dalykus, kuriuos kasdienybėje daugelis stengiamės nuo savęs nuslėpti. Joje kalbama apie atmintį ir tai, kaip mes stengiamės ją rekonstruoti, įprasminti savo veiksmus ar pateisinti juos.“

Marius Burokas: „J.Barneso romanas mane trupučiuką „apgavo“ – kaip turbūt ir nemažai skaitytojų. Baigus skaityti, teko darsyk perversti knygą ir iš naujo susidėlioti įvykių seką, jau kitokią. Retai kuri ką tik perskaityta knyga priverčia iškart vėl ją atsiversti. Lietuvių skaitytojui Julianas Barnesas turėtų atrodyti savotiškas triksteris: pirmieji du lietuviškai išleisti jo romanai – „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ ir „Flobero papūga“ – ironiški ir meistriški intertekstualūs žaidimai, o „Pabaigos jausmas“ jau iš pirmo žvilgsnio visai kitoks.

„Detektyvai“ nebuvo pirmoji mano perskaityta R. Bolaño knyga, bet pirmoji padariusi tikrai neišdildomą įspūdį. Man ji pasirodė esanti savotiškas „bytnikų“ literatūros, Lotynų Amerikos prozos tradicijų ir „Bildungsroman“ mišinys. Originalus ir sprogstamas. Bolaño itin mėgstu ir už siužeto pinklumą bei mįsles ir už tai, kad niekada nieko aiškiai nepasako iki galo – palieka spėlioti mums.

V. Pelevino knyga patraukli savo saldžiu, pavojingu nihilizmo ir niūrumo, tiesos ir konspiracijų mišiniu. Pelevinas turi puikią uoslę situacijai pasaulyje ir gana gerai nutuokia, kas dedasi žmonių galvose. Jis man pirmiausia įdomus kaip smegenų pudrinimo technikos ir metodų analitikas.

M.Šiškino romanas man pasirodė esantis klasikinio rusų ir Europos psichologinio romano tęsinys – šiek tiek neurotiškesnis ir labiau trūkčiojantis, nei klasikiniai šio žanro kūriniai, bet ne itin daug nuo jų nutolęs. Geras romanas, bet reikalauja įsiskaitymo pastangų.

Man A.Zagajewskio eseistikos tomas – geriausia knyga iš visų penkių

A.Zagajewskio „Du miestai“ kabina mano, rytų europiečio ir miestiečio, sielą: daug atpažįstamų nuotaikų, mąstymo figūrų, na, ir tas ilgesys... Kaip be jo...“

Laimantas Jonušys: „Man A.Zagajewskio eseistikos tomas – geriausia knyga iš visų penkių. Čia nuostabu viskas – ir autobiografiniai pasakojimai, ir rašytojams kilusių etinių dilemų komunistinės diktatūros metais beletrizuoti aprašymai, ir, svarbiausia, skvarbios įžvalgos apie konkrečius rašytojus, literatūrą apskritai. Išmintingai skleidžiama mintis, kad grožinė kūryba yra kitas pasaulis ir jame galioja kiti dėsniai, kiti principai negu mus supančioje empirinėje aplinkoje.“

Nuotr. iš „Wikipedia“/Viktoras Pelevinas
Nuotr. iš „Wikipedia“/Viktoras Pelevinas

– Kokia penketuko autorių vieta bendrame savos šalies, o gal ir pasaulinės literatūros fone? 

Laurynas Katkus: „Nežinau, ar yra pasaulyje toks žmogus, kuris galėtų kompetentingai atsakyti į šituos klausimus.  Galiu pasakyti tik labai bendrai: šiuolaikinė literatūra yra gyva ir besispardanti, o aimanavimai dėl jos nuosmukio yra gerokai perdėti.“

Audrius Ožalas: „Visi šie autoriai yra pripažinti tiek savo šalyse, tiek pasaulyje, apdovanoti daugybe literatūrinių premijų, tad ir jų knygos neabejotinai reikšmingos. Juk R.Bolaño vadinamas vienu svarbiausių visų laikų Lotynų Amerikos rašytojų, A.Zagajewskis įvardijamas kaip pretendentas į Nobelio premiją, J.Barneso „Pabaigos jausmas“ apdovanotas „Man Booker“ prizu... Kalbant apie šių konkrečių penkių knygų vietą autorių kūryboje, turbūt reikėtų išskirti R.Bolaño, mat būtent romanas „Pašėlę detektyvai“ sukėlė visą tą pasaulinį žavėjimąsi jo kūryba. Tai, beje, nutiko ir Lietuvoje – juk prieš tai jau buvo pasirodę dvi šio autoriaus knygos, tačiau būtent „Pašėlę detektyvai“ sulaukė tikrai didelio dėmesio“. 

Laimantas Jonušys: „R.Bolaño pastaruoju metu yra bene garsiausias naujesnės Lotynų Amerikos literatūros atstovas; atrodo, kad po mirties (2003 m.) jo šlovė tik sustiprėjo. Tai ne pirmas jo vertimas į lietuvių kalbą, bet galbūt dar laukia dideli iššūkiai, pvz., paskutinio jo romano, „2666“, latviškas vertimas netilpo į tūkstantį puslapių. „Pašėlę detektyvai“ patraukia išgyvenimų autentika – tai toks griežtai nestruktūruotas srautas, gana jaunatviškas, su maištingumu ir aistra literatūrai. Lygindamas su ankstesne Lotynų Amerikos literatūra, reiklus skaitytojas gali pastebėti, kad čia nėra Cortázaro subtilumo ir elegancijos, nėra Vargaso Llosos siužetinio pasakojimo meistrystės… Na, bet tai tiesiog kitokia literatūra, nutolusi nuo magiškojo realizmo tradicijos.

J.Barneso kūryboje šis romanas nėra ryškiausia gairė, bet tai vienas geriausių šiuolaikinių britų rašytojų, ir „Pabaigos jausmas“ subtiliai derina psichologines įžvalgas su lemties motyvu.

„Pabaigos jausmas“ subtiliai derina psichologines įžvalgas su lemties motyvu

A.Zagajewskis pirmiausia išgarsėjo kaip poetas, bet Vakaruose gal net labiau vertinama jo eseistika, literatūros kritika ir kitokie prozos darbai.

Įdomu, kad į penketuką pateko net du rusų rašytojai. Man asmeniškai atrodo, kad už romaną „Čiapajevas ir pustota“ (lietuviškai jis pasirodė pirmiausia) V.Pelevinas nieko geresnio neparašė. Jis apskritai vengia viešumos, taip pat ir politikos, o Šveicarijoje gyvenantis M.Šiškinas yra aktyvus V.Putino valdžios priešininkas – 2013 m. atsisakė atstovauti Rusijai Londono knygų mugėje, nes nenorėjo būti siejamas, pasak jo, su „nusikalstamu režimu“. Beje, vertos dėmesio ir dar dvi ilgojo sąrašo rusų rašytojų knygos: Marinos Stepnovos „Lazario moterys“ ir Dinos Rubinos „Petruškos sindromas“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Julian Barnes, gavęs „Man Booker“ apdovanojimą
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Julianas Barnesas

Marius Burokas: „V.Pelevinas – itin produktyvus (beveik kasmet išleidžia po naują romaną) ir tarp kritikų vis dažniau pasigirsta balsų, kad jis išsisėmė. „SNUFF“ verčia tuo suabejoti: tai labai originalus ir išradingas kūrinys. Šiuolaikinė rusų literatūra jau ne pirmą kartą patenka į geriausiųjų knygų sąrašus ir dešimtukus. Man tikrai džiugu, kad šios šalies literatūra vis dar skaitoma, vis dar esama gerų rašytojų – tai maloni ir beveik vienintelė atsvara iš Rusijos plūstančiam melo srautui. Šiaip visi mūsų išrinkti autoriai yra vieni žinomiausių ir geriausių savo šalių ir pasaulio rašytojų, jų kūryba mėgstama ir verčiama į įvairias pasaulio kalbas. Džiugu, kad ir mes juos leidžiame. Dar džiugiau būtų, jei ir skaitytume.“

– Kuri ar kurios penketuko knygos pareikalavo didžiausio vertėjo meistriškumo?

Laimantas Jonušys: „Visos šios knygos buvo nelengvos versti, ir visi vertimai atrodo sėkmingi, nors esama ir šiek tiek duobių. Nenorėčiau išskirti kurio nors vieno vertimo, nes negalėčiau pasakyti, kad kuris nors iš jų tikrai geresnis už kitus.“

Marius Burokas: „Knygos stilistiškai labai skirtingos, kiekvienas vertėjas turėjo dirbti vis kitu registru. Nemanau, kad aiškią ir skaidrią J.Barneso prozą išversti lengviau, nei naujadarų pilną, pinklų ir išradingą V.Pelevino romaną ar klampoką, daugiasluoksnį, psichologinių subtilybių kupiną M.Šiškino kūrinį. Tiesa, už V. Pelevino romano naujadarus vertėjai tikrai reikėtų padėkoti. Vertėjai puikiai išsaugojo ir klasikinį A.Zagajewskio skambesį ir autentišką R. Bolano romano balsą. Jie, manau, padarė viską, ką galėjo. O nepatenkintiems siūlyčiau paskaityti originalus ir parašyti rimtą, argumentuotą, gerą vertimo ar vertimų recenziją. Tokių recenzijų visada labai trūksta.“

Audrius Ožalas: „Visos penkios knygos išverstos išties labai kokybiškai, ir turbūt būtų sudėtinga sudaryti vertinimo kriterijų skalę, pagal kurią galima būtų nuspręsti, kuriam vertimui prireikė daugiau ar mažiau pastangų ar išradingumo. Įsivaizduoju, kad išmonę teko smarkiai pasitelkti verčiant V.Pelevino knygą, mat šis autorius naudoja tiek stilistinių įmantrybių ir kuria tiek terminų, palikdamas paaiškinimus pačiam skaitytojui, o šiuo atveju ir vertėjui, kad labai sudėtinga  į kitą kalbą išversti visą šį autoriaus fantasmagorišką pasaulį. Į kalbinius eksperimentus linkęs ir M.Šiškinas, jis tiesiog mėgaujasi žodžiais, jų žaismu, poezija, tad numanau, kad vertėjai tai buvo nemenkas iššūkis. Reikia pasidžiaugti, kad abi M.Šiškino lietuviškai pasirodžiusios knygos išverstos labai gerai. Įspūdingos apimties R.Bolaño knyga, žinoma, pareikalavo itin daug atsidavimo, be to, kaip ir sakė pati vertėja, verčiant šią knygą teko paplušėti perteikiant įvairių tautų mentalitetų skirtumus, tarmių, leksikos niuansus.“

Laurynas Katkus: „Visų penkių knygų vertimai yra kokybiški ir profesionalūs. Vis dėlto išskirčiau abiejų rusiškų romanų vertimus: jie puikiai susidoroja su įvairių kalbos lygmenų, naujadarų ir aliuzijų prisotintais M.Šiškino ir V.Pelevino tekstais.“

„Kitos Knygos“ nuotr./R.Bolano su draugais 1975 metais
R.Bolano su draugais 1975 metais

– Kokią rekomendaciją parašytumėte ketvirtajam knygos viršeliui?

Laurynas Katkus: „Tegu tai daro leidyklos :)“

Audrius Ožalas: „Gal užtektų ir tų rekomendacijų, kurias per šį pokalbį žarstėme pilnomis saujomis? Kadangi aš ir pats tais aprašais ant viršelių nelabai pasitikiu, parinkčiau po citatą:

„Pašėlę detektyvai“: „Viskas, kas prasideda kaip komedija, baigiasi kaip siaubo filmas.“

„Pabaigos jausmas“: „Tarėmės esą subrendę, o buvome tiktai saugūs. Tarėmės prisiimantys atsakomybę, o iš tiesų bijojome. Tai, ką mes vadinome pragmatizmu, tebuvo vengimas stoti akistaton.“

„Du miestai“: „Nežinome, kas yra poezija. Nežinome, kas yra kančia. Nežinome, kas yra mirtis. Žinome, kas yra paslaptis.“

„SNUFF“: „Gyvenimas – siauras ruoželis tarp kančios ugnies ir kaifo šmėklos, kuriuo, kaukdamas iš siaubo, bėga vadinamasis laisvas žmogus. Ir visas šis koridorius – tik jo galvoje.“

„Veneros plaukas“: „Osia pasakė, kad gamtoje skausmas reikalingas savisaugai, kaip mirties perspėjimas, kad pamiltum gyvenimą. Kaip viskas sutvarkyta! Sukelia skausmą, kad priverstų gyventi. Varu varo į gyvenimą kaip rykšte. Jei neskaudėtų, jei nečaižytų – kas gi liktų gyventi?“

Laimantas Jonušys:

„Julian Barnes. Pabaigos jausmas. Vėlyvoje pasakojimo dalyje išryškėjusi erotinių santykių paslaptis jus nejaukiai nustebins.

Roberto Bolaño. Pašėlę detektyvai. Šią knygą reikia skaityti jaunystėje, ypač pradedantiems poetams; o juk skaityti mėgstantys jaunuoliai visi būna poetai. Skaitant vėlesniame amžiuje galima bandyti sugrįžti į savo jaunystę – nors ir nesėkmingai, bet vis tiek įdomu.

Viktor Pelevin. SNUFF. Negražus fantastinis pasaulis vaizduojamas su gražia išmone. Skaitydami galime pakelti galvą nuo knygos ir pasidžiaugti, kad viskas tebėra, kaip buvo vakar.

Michail Šiškin. Veneros plaukas. Čia susilieja mitas ir tikrovė, išnyksta epochų ribos – tai turtingas pasaulis. Išbandykite save – jeigu knygos ir neįveiksite, bent žinosite, su kuo valgoma gera literatūra.

Adam Zagajewski. Du miestai. Ši knyga padeda suprasti (arba patvirtinti supratimą), kad literatūros pasaulis nėra apribotas laiko ir vietos – jis yra visur ir visada, o jo sąlyčiai su mūsų apčiuopiama aplinka visada mįslingi.

Marius Burokas: „Mano rekomendacija bus labai paprasta: tai itin talentingų rašytojų parašytos, labai įvairios (tiek žanrais, tiek turiniu), įdomios knygos. Jei esate praradę viltį dėl šiuolaikinės literatūros būklės ir sveikatos – būtinai jas perskaitykite. Tikiuosi – net esu tikras!, kad tą viltį atgausite“. 

Šių ir ankstesnių metų ilguosius ir trumpuosius vertingos verstinės grožinės literatūros sąrašus visada rasite www.llvs.lt.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min