Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

G.K.Chestertono tėvas Braunas: kaip kunigas tapo detektyvu

Gilbertas Keithas Chestertonas
Wikimedia Commons nuotr. / Gilbertas Keithas Chestertonas
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai kuriuos šiandienius detektyvų gerbėjus gali nustebinti faktas, jog Gilbertas Keithas Chestertonas (1874–1936) amžininkų buvo laikomas detektyvinių romanų, vyravusių XX amžiaus 2–3 dešimtmečiais, tėvu. Tai buvo tokių personažų kaip belgų Hercule Poirot, britų Peteris Wimsey, amerikiečių Philo Vance bei Ellery Queeno klestėjimo laikotarpis. Chestertoniška dvasia dominavo šio žanro kūriniuose iki tol, kol juos po žemėmis palaidojo amerikietiški žurnalai su privačiais ginkluotais detektyvais miestų gatvėse.

Chestertonas prieš Conanas Doyle'į

Sero Arthuro Conano Doyle'io Šerlokui Holmsui pasirodžius literatūrinėje tikrovėje XIX a. pabaigoje, jis tapo neįtikėtinai populiarus, kaip joks kitas personažas prieš ar po jo. XX a. pradžioje kiekvienam žurnalui reikėjo turėti savąją Holmso versiją: buvo manoma, jog, norint jam prilygti ar pranokti, reikia sukurti dar negailestingiau logišką, aštresnio pastabumo ar ekscentriškesnį nusikaltimų narpliotoją, susiduriantį su ne mažiau gluminamais galvosūkiais bei sąmokslais.

Istorijų apie Šerloką meistriškumas buvo etalonas detektyvų rašytojams, kurie bandydami jas pranokti atsidurdavo aklavietėje. Iš jos išvedė G. K. Chestertonas su pasakojimais apie tėvą Brauną. Tai rašytojas, publicistas, galėjęs imtis plunksnos įvairiausiomis temomis nuo katalikybės apologetikos iki diskusijų dėl socialinio teisingumo, nuo kelionių apybraižų iki literatūros kritikos. Beje, amžininkų jis buvo vertinamas kaip vienas žymiausių būtent detektyvinių romanų kritikų. Jų Chestertonas skaitydavo itin daug – kišenėse visuomet turėdavo šio žanro knygų, pasinerdavo į detektyvines istorijas, laukdamas traukinio, dažnai dėl to nespėdavo į jį įlipti.

Rašytojas sakydavo, jog detektyvinės istorijos tiksliau nei kita lengvo turinio grožinė literatūra vaizduoja tikrą gyvenimą – pilną pavojų ir netikėtumų. Jam atrodė, jog, kitaip nei psichologinių ar socialių veiksnių nulemtus konfliktus aprašantys tekstai, detektyvai atskleidžia skirtingų laisvų asmenų valios susidūrimus. Pirmųjų padariniai neišvengiami, tuo tarpu pastarųjų skaitytojai gali ilgai būti laikomi nežinioje, kuris personažas iš tiesų kaltas dėl šiurpių poelgių ir kodėl jų ėmėsi. Chestertonas buvo didelis Šerloko Holmso gerbėjas ir 1922 metais rašė, jog nėra geresnių detektyvinių istorijų nei sero Arthuro Conano Doyle'o ir jam už tai dar nėra pakankamai padėkota.

Tačiau jis visiškai nesveikino jo pamėgdžiotojų, neigiamai vertino neįtikimas detektyvų pabaigas, kai paaiškėdavo, jog nusikaltimo kaltininkas – brolis dvynys iš Amerikos, slapta tibetiečių žudikų organizacija ar ką tik sukurti nuodai, nepaliekantys jokių pėdsakų. Chestertonas kritikavo dėmesio skyrimą vien nusikaltimo bei jo atskleidimo technikai, tai jam atrodė bergždžiai ir slegiančiai, pats rašė apie žmogiškuosius nusikaltimų aspektus – motyvus, jausmus, pasirinkimus, nekaltumą ir kaltę.

Tikras jaudulys, anot Chestertono, yra susijęs su sąžine ir valia, atradimu, jog žmonės yra blogesni arba geresni nei atrodė iš pradžių

Įprasti detektyvai, sakydavo Chestertonas, sukelia pojūtį, jog paskutinis knygos puslapis – blogiausias, nors turėtų būti geriausiu iš visų. Skaitytojas galiausiai turėtų būti apdovanojamas palengvėjimu, o ne suglumti dar labiau, ir kiekviena paini detektyvinė gija turėtų atvesti prie paprasto atradimo, kurį tavo sūnėnas galėtų šūktelti pro langą, kad ir „Kruvinasis Billas yra diakonas!“ Pasak rašytojo, detektyvų skaitytojai nori būti mulkinami, bet sąžiningai. Dėl to nereikėtų jų užkrauti nesuskaičiuojamais įtariamaisiais, labai ilgu laikotarpiu ar plačia geografija. Tikras jaudulys, anot Chestertono, yra susijęs su sąžine ir valia, atradimu, jog žmonės yra blogesni arba geresni nei atrodė iš pradžių.

Pirmasis detektyvinis Chestertono bandymas pasirodė 1904 metais: publikuotos kelios istorijos žurnale, apvertusios susiformavusį sero Conano Doyle'o šabloną aukštyn kojomis. Pagrindinis jų veikėjas – Basilas Grantas, į pensiją išėjęs teisėjas, galų gale įrodantis, jog jo brolio, šerlokiško tipo detektyvo, persekiojami įtariamieji nekalti, nes jokie nusikaltimai apskritai nebūdavo įvykdyti. Pasakojimai buvo juokingi, tačiau Šerloko Holmso parodijavimas – jokia naujiena. Naujas buvo teisėjo požiūris – naudodamasis teisėjavimo metais sukaupta išmintimi, jis sugebėdavo ignoruoti faktus (sakydavo, jog jie rodo į visas puses), kad galėtų išsiaiškinti tai, ką vadindavo aplinkybėmis. Taip buvo pasėta sėkla detektyvams, sužydėjusiems apsakymuose apie tėvą Brauną.

Tėvas Braunas prieš Šerloką Holmsą

Padaryti detektyvą kunigu rašytoją įkvėpė draugystė su tėvu Johnu O’Connoru, Romos katalikų kunigu. Apie tai autobiografijoje rašė pats Chestertonas, o vėliau prisiminimuose patvirtino ir kunigas. Jie kelias valandas vaikščiojo Vakarų Jorkšyro viržynėse šnekučiuodamiesi apie šį bei tą. Kunigas nesutiko su kai kuriomis rašytojo palankiomis mintimis apie elgetavimą ir jautė pareigą papasakoti apie jam žinomas pikantiškas kai kurių profesionalių išmaldos prašytojų praktikos detales. Chestertonas buvo priblokštas, tačiau ne dėl egletavimo. Jis manė, jog kunigai kur kas prasčiau informuoti apie „pragaro blykstelėjimus žemėje“ nei Londono žurnalistai ar apsiskaitę humanitarai. Tačiau pasirodo, kaip sakė tėvas Braunas apsakyme „Kryžius su safyrais“, kad „žmogus, kuris nieko kito nedaro, tik klausosi žmonių tikrųjų nuodėmių, negali visiškai nenutuokti apie žmogiškąjį blogį“.

Netrukus po jų pasivaikščiojimo kunigas ir rašytojas diskutavo apie meną su dviem Kembridžo studentais. Kunigui palikus kambarį, jaunuoliai globėjišku tonu išsakė pastabą apie dvasininkų naivumą. Vėliau Chestertonas šitaip apibūdino savo reakciją į jų komentarą: „Mane, vis dar virpantį nuo pasibaisėtinų tikrovės faktų, dėl kurių perspėjo kunigas, jų komentaras tiesiog pritrenkė neįtikėtina ironija, kad vos neprapliupau garsiu juoku. Mat kuo puikiausiai žinojau, kad, palyginti su tikru šėtonu, dėl kurio kunigas mane perspėjo iš sukauptos gyvenimiškos patirties, tie du Kembridžo džentelmenai (jų laimei) žinojo apie tikrą blogį  tiek, kiek kūdikiai vežimėlyje.“ 

Pirmosios dvylika istorijų apie tėvą Brauną pasirodė amerikiečių „The Saturday Evening Post“ 1910 metų liepą bei britų „Storyteller“ tų pačių metų rugsėjo mėnesį. Vėliau jos išleistos rinkinyje „Tėvo Brauno naivumas“. Chestertonui kaip literatūros kritikui pavyko savo idėjas įgyvendinti praktikoje, jo apsakymai netgi ėmė diktuoti detektyvinių romanų madas. Nuo tol žmogžudystė pasakojimuose dažniausiai įvykdoma iš gobšumo, pavydo, puikybės, neapykantos ar baimės; veiksmas įvyksta prašmatnaus restorano prieigose arba gotikinės bažnyčios šventoriuje, o ne vagių lindynėje ar galvažudžių šutvėje; nusikaltimo išaiškinimas – netikėtas, nebent nuovokus skaitytojas pats nuspėtų iš autoriaus tekste išbarstytų užuominų; ir svarbiausia – detektyvo sėkmė sprendžiant bylą priklauso ne nuo jo gebėjimo nustatyti demaskuojančius cigarečių dūmus ar interpretuoti keistus pėdsakus, o nuo žmogaus motyvų supratimo. „Kai mėgindavau įsivaizduoti psichinę būseną nusikaltimo metu, visada jausdavau, kad pats galėčiau tai padaryti būtent tokiomis psichologinėmis aplinkybėmis. Tada jau aš žinodavau, kas tikrasis nusikaltėlis“, – sakė tėvas Braunas apsakyme „Flambo paslaptis“.

Tėvo Brauno išvaizda yra įprasta ir niekuo neišsiskirianti, kiek tik įmanoma

Tėvo Brauno išvaizda yra įprasta ir niekuo neišsiskirianti, kiek tik įmanoma. Jis apibūdinamas kaip žemo ūgio, apvalaus ir pilko veido, blyškių akių, dėvintis juodą sutaną ir plačiabrylę skrybėlę, su dideliu nudriskusiu lietsargiu. Jis draugiškas žmogus, malonus ir sąmojingas pokalbiuose ir – kas dar svarbiau – atidus, užjaučiantis klausytojas. Apsakyme „Knyga, pradanginanti žmones“ profesorius Openšawas yra nustebęs, jog jo laukdamas restorane tėvas Braunas diskutuoja su padavėju. Paklaustas, iš kur jie pažįstami, kunigas atsakė, jog pietauja ten kas du ar tris mėnesius ir vis pasišnekučiuoja su juo apie šį bei tą. Profesorius tame restorane lankydavosi penkis kartus per savaitę, tačiau niekada apie padavėją nė nebuvo pagalvojęs. Žinoma, tėvas Braunas buvo aštraus pastabumo bei tvirtos logikos, tačiau tikroji jo sėkmės paslaptis – praktinė išmintis apie žmogaus prigimtį ir sugebėjimas tą žinojimą pritaikyti, narpliojant galvosūkį. Chestertono detektyvų mėgėjai prisimins bylą apsakyme „Trys mirties įrankiai“, kur nusižudė linksmas ir itin mėgstamas žmogus – tai nustebino visus, išskyrus tėvą Brauną. Jis sutiko, jog seras Armstrongas buvo neįprastai linksmas, tačiau paklausė, ar be jo namie dar buvo linksmų žmonių, atverdamas naują galimą bylos tyrimo kelią jaunam detektyvui.

Moralinė tėvo Brauno argumentacija suvaidindavo svarbų vaidmenį kiekviename pasakojime, tačiau jo didžiausias laimėjimas buvo prieš Flambo – liūdnai pagarsėjusį pasaulinį brangenybių vagišių. Jis pasirodydavo daugelyje ankstyvųjų kunigo nuotykių, visų pirma kaip priešas, vėliau atgailaudamas tapo privačiu tyrėju. Jis atvesdavo tėvą Brauną prie labiausiai gluminančių bylų. Kaipgi kunigui pavyko perauklėti kietakaktį nusikaltėlį? Į šį klausimą atsako pats personažas apsakyme „Flambo paslaptis“ po to kai arogantiškas amerikietis nuvertina Brauno metodus kaip nepraktiškus. Kodėl bent vienas nusikaltėlis, kurio motyvai perpjauti motinai gerklę suprasti ir paaiškinami bei sakoma, jog jis galįs dėl to gailėtis, turėtų pasikeisti? Pasipiktinęs Flambo atsako: „Dvidešimt metų aš vogiau šiomis rankomis; sprukdavau nuo policijos štai šitomis kojomis. Tikiuosi, jūs sutiksite, jog tai praktinė veikla […] Kiek išklausiau pamokomų ir aukšto stiliaus paskaitų, kiek buvau gėdinamas, kaip galima šitaip žemai nupulti. Gal man neporinta, kad padorus žmogus net ir sapne nenusiristų į tokią nuodėmės bedugnę? Jūs manote tie tauškalai paveikė? Aš mirdavau juokais. Tik draugas man pasakė, kad žino, kodėl aš vagiu. Nuo tos dienos nebevogiau.“ Taškas tėvo Brauno dorovinių pamokymų naudai.

Chestertonas iškėlė motyvų bei charakterio svarbą, išlaisvino detektyvines istorijas nuo aukščiausio lygio šerlokiškų seklių dominavimo. Jis pagavo amžininkų detektyvų autorių dėmesį. Žymus XX a. britų rašytojas E. C. Bentley dedikavo jam savo romaną „Trent's Last Case“ (liet. „Paskutinė Trento byla“), teigė, jog rašydamas detektyvą chestertoniškus principus turėjo omenyje. 1929 metais (kai kur norodoma, jog 1930-aisiais) buvo įsteigtas Detektyvų klubas, kurio vienas tikslų buvo skatinti idealus, kuriuos Chestertonas teoriškai aptarė kaip kritikas ir įgyvendino kaip rašytojas istorijose apie tėvą Brauną. Klubą sudarė nedidelė išskirtinių detektyvų rašytojų grupė, tarp jų buvo ir gerai žinoma Agatha Christie. Chestertonas, kaip dera, tapo pirmuoju klubo prezidentu, šią poziciją išlaikė iki pat mirties, 1936-aisiais.

Pagal Strand Magazine parengė Rosita Garškaitė

Apsakymų citatos paimtos iš 1989 metų lietuviško leidimo knygos  „Tėvas Braunas“

Bernardinai.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min