Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gintaras Grajauskas: „Kunigaikštis Myškinas manęs daugiau nebeerzina“

Gintaras Grajauskas rašo apie Eglę Špokaitę
E.Petkutės nuotr. / Gintaras Grajauskas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tekstas išlieka, tačiau kintame patys mes. Po keleto metų atsivertę tą pačią knygą kartais sugebame nauju žiūros kampu pažvelgti į tą patį kūrinį. Kodėl, bėgant laikui, kinta mūsų matymas ir supratimas? Ir ką naujo gebame atrasti ten, kur, rodos, viskas jau „pažinta“?

Pamąstymais apie knygas ir laiką su 15min.lt skaitytojais dalijasi poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas – Gintaras Grajauskas.

– Kaip manote, ar laiko tėkmėje keičiasi mūsų pačių santykis su literatūriniu tekstu? Ir jeigu taip, kodėl?

– Taip. Be abejo kinta. Galiu pasakyti, jog turiu labai ilgą skaitytojo stažą. Skaityti pradėjau nepaprastai anksti, dar būdamas trejų metų. Iš pradžių skaičiau viską, kas tik akį užkliudydavo: ir užrašus ant iškabų, ir nešvankius žodžius ant sienų. Buvau žinomas bibliotekos lankytojas. Tačiau daugumą knygų, kurias perskaičiau, radau tėvų asmeninėje bibliotekoje. Tos knygos, žinoma, buvo nevaikiškos: tarkime, rusų klasikų kūriniai, įvairios enciklopedijos.

Žinoma, ne visos knygos išliko atmintyje. Kai kurias jų perskaičiau, ir jos nuėjo į „nebūtį“. Tačiau kai kurios pasliko. Tai knygos, prie kurių vis dar sugrįžtu: skaitau kas penkis ar dešimt metų. Įdomu, kuomet skaitai ir pastebi, jog ta pati knyga kas kartą atsiveria vis kitaip. Gal dėl to, kad tu pats esi kitas žmogus, su kitokia gyvenimiška patirtimi. Žinote, sakoma, kad žmogaus kūno ląstelės atsinaujina kas septyneris metus.... Taip išeina, kad tą pačią knygą skaitau jau kitas asmuo.

– Gal galite įvardyti bent kelias knygas, prie kurių kaskart vis noriai sugrįžtate?

– Manyčiau, jog didžiausią laiko išbandymą yra atlaikiusios šios dvi knygos – Migelio de Servanteso „Don Kichotas“ ir Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“. Abi jos buvo skaitytos beprotiškai anksti, visiškoje vaikystėje. Tos knygos man buvo be galo įdomios, tačiau, tuo pačiu, mane ir baisingai erzino. Ypač Dostojevskio Kunigaikštis Myškinas: ir geras, ir naivus, ir kartais visiškai kvailas, ir žioplas personažas... Atsimenu, kai supykdavau, sviesdavau tą knygą į kampą, o paskui pasiimdavau ir vėl skaitydavau. Tai knygos, kurias pavartau iki šiol.

– Ar pasikeitė kas nors, kad ir to paties Kunigaikščio Myškino personažo vertinimas, iš naujo atsivertus tą pačią knygą?

– Jeigu jau visai trumpai – Kunigaikštis Myškinas manęs daugiau nebeerzina. Aš su siaubu suprantu, kad esu daug kuo į jį panašus. Taip pat yra ir su Don Kichotu. Tai sveika ir išblaivinanti knyga. Turi užtektinai ir ironijos, ir sarkazmo... Sakyčiau, kad Don Kichotas – daugiaplanė knyga, ir jos atvertis priklauso nuo to, kaip ją skaitysi.

Kunigaikštis Myškinas manęs daugiau nebeerzina. Aš su siaubu suprantu, kad esu daug kuo į jį panašus. Taip pat yra ir su Don Kichotu. Tai sveika ir išblaivinanti knyga.

– Kaip manote, ar yra knygų, kurias prasminga skaityti tik kažkuriam brandos laikotarpyje?

– Galima teigti, jog yra tam tikram amžiaus tarpsniui skirtų knygų. Tarkime, mano galva, E.Remarko knygas naudinga paskaityti tam, kuriam yra –niolika metų. Jo tekstai galėtų būti įvadas į sudėtingesnę lektūrą. Tačiau yra ir amžiui ar brandai nepavaldžių knygų, tokių, kurias gali skaityti ir būdamas šešiolikos, šešiasdešimties ar net šešerių metų. Pats jauti, jog kažkada ateis laikas, kuomet tu jas dar kartą atsiversi.

– Neseniai 15min.lt literatūros ir vaizduotės tema kalbino muzikologą Viktorą Gerulaitį. Šis teigė, jog būdamas paaugliu, literatūroje ieškojo nuotykio, o šiandien, skaitydamas knygas, siekia surasti gražių ir prasmingų dalykų. O ko literatūroje visuomet ieškojote Jūs?

– Aš visą laiką ieškojau vienos knygos, kuri pataptų savotišku neakivaizdiniu mokytoju, galinčiu pakeisti mano gyvenimą. Tačiau, bėgant metams, supratau, kad tokios „visą keičiančios“ knygos nėra ir būti negali. Bet, yra vienas „bet“. Pats procesas, pats skaitymas – tai keičia tavo gyvenimą, ir keičia smarkiai. Visų pirma, į pasaulį pradedi žiūrėti ne vieno žmogaus akimis, bet „stereo“ būdu. Randi daugybę skirtingų požiūrių, atspalvių toje pačioje aplinkoje. Galų gale, pasidarai pastabesnis. Išsiugdai ko ne „šnipo“ žvilgsnį – imi pastebėti tas detales, kurias žmonės dažniausiai praleidžia.

Drįsčiau teigti, jog literatūra lavina ne tik vaizduotę, bet ir pastabumą. Ir ne šiaip tik mechaninį pastabumą. Žmogus pradeda šiek tiek labiau suprasti kitus, esančius aplinkui save. Juk, banaliai ir paprastai kalbant, visas skaitymas yra apie žmones ir apie meilę žmonėms.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min